Labai ant manęs nesupykit, bet aš daug apie „100 metų kartu“ nerašysiu. Gal dėl to, kad pirmąkart per tikrai labai ilgą laiko tarpą norėjau verkti kino teatre, ir dabar man sunku surinkti įspūdžius. Gal dėl to, kad rašydamas apie šį filmą jaučiu tikrai nemažą atsakomybę prieš jus ir noriu tiksliai pasverti ir pamatuoti kiekvieną žodį. Bet gal labiausiai dėl to, kad jeigu galėčiau, tai parašyčiau visą recenciją trimis žodžiais: eikit ir žiūrėkit.
Bet pabandykim pradėti nuo to, kad aš į filmą žiūrėjau įtariai. Skambės keistai, bet visada į pagyvenusius žmonės žiūrėjau skeptiškai – atrodo, kad visoms toms sovietinėms bobutėms svarbu tik pasiskųsti, kaip viskas blogai, ir keikti jaunimą, koks blogas ir sugedęs. Tad senoliai, jų gyvenimo būdas ir jų mąstysena man visada buvo ganėtinai vengtinas dalykas. O „100 metų kartu“ yra dokumentinis filmas ne šiaip apie bet kokius senukus, o tuos, kurie jau sulaukė 100 metų! Tiek pat, kiek Lietuva! Pamaniau, kad tokio amžiaus žmogus tikrai negali pasakyti kažko gero arba įdomaus apie savo gyvenimą.
Ir o dangau švenčiausiasis, kaip aš klydau. Absoliučiai kiekvienas į kamerą kalbėjęs žmogus buvo toks neįtikėtinai įdomus, toks geras, šiltas ir nuoširdus. Atrodo, nors sudėk juos visus į vieną krūvą ir filmuok geriausią pasaulyje pokalbių laidą. Ir jie yra užaugę dar toje nepriklausomoje, tarpukario Lietuvoje, jie visa tai matė savo akimis ir puikiausiai prisimena! Tai yra tikrų tikriausia gyva, kalbanti istorija, sklindanti jų lūpomis. Štai viena senolė pasakoja, kaip matė Hitlerį Klaipėdoje, kita pasakoja, kaip matė jų kaime nuolat kretančius sovietų lėktuvus, ir tada tu supranti, kad visa tai buvo tikra, visa tai iš tikrųjų vyko, ir šie žmonės tai prisimena. Tokie pasakojimai priartina tave prie istorijos, prie Lietuvos, verčia tave tikėti ja ir jaustis jos dalimi.
Ir svarbiausia – jie visi tokie… tikri. Tokie nuoširdūs. Tokie optimizmo pilni, kad tu pats pradedi jausti gėdą, kad savo gyvenime įžvelgi kažkokias pesimistines nuotaikas. Ir pasiklausęs tų šiltų, įkvėpiančių pasakojimų ir net gyvenimo patarimų, iš kino teatro išeini jausdamasis kažkiek geresnis žmogus.
Kalbant apie techninę pusę, nieko įspūdingo čia nepamatysite, na, nebent tikrai puikiai kinematografiškai nufilmuoti gamtos vaizdai, naudojami pradžioje, pabaigoje ir intarpuose. Pirmame filmo kadre stovi didžiulis ąžuolas, be abejo, tvirtumo ir lietuviško išdidumo simbolis. Kaip ir patys senoliai. Garso takelis, kuris buvo įrašytas specialiai šiam filmui, irgi nėra kažkas įsimintino, bet tikrai tiko. Bet čia ir neieškokite kažko įspūdingo garse, vaizde ar dar kur nors. Visa esmė, visa šio filmo esybė – tai jie, tie žmonės, nugyvenę 100-ą arba daugiau metų, ir norintys nugyventi dar tiek pat. Ir tai turbūt vienas gražiausių dalykų, kokius esu matęs.
Beje, girdėjau sakant ir taip: bet juk čia tik filmas, čia atrinkti tik patys geriausi ir gražiausi senukai, juk didžioji dauguma garbingo amžiaus žmonių yra kandūs ir pikti. Na, gal ir taip, bet taip yra ir su visokio amžiaus žmonėmis. O jeigu jums kyla tokių minčių, tai tiesiog pagalvokite, o kokie jūs norite būti? Ar jūs norite būti pikti ir viskuo nepatenkinti? Ar labiau norite būti optimistai ir gyventi laimingai?
