2014 m. lietuviai ir suomiai pristatė Mariaus Ivaškevičiaus režisūrinį debiutą – romantinę dramą „Santa“. Tuo dviejų prie Baltijos jūros įsikūrusių tautų bendradarbiavimas nesibaigė – jau po metų, 2015 m. Bergeno kino festivalyje parodyta jauno suomių režisieriaus Mikko Kuparineno juosta „2 naktys iki ryto“ (angl. „Two Nights till Morning“). M. Kuparinenas kine dar taip pat toli gražu ne senbuvis – iki šiol yra sukūręs šešis trumpametražius, du televizijos filmus, dirbęs prie televizijos serialų. „2 naktys iki ryto“ – antrasis jo pilno metro darbas: pirmąjį – komediją „Meilės kūno riebalų procentas“ (suom. „Rakkauden rasvaprosentti“) jis sukūrė prieš ketverius metus. Tiesa, M. Kuparinenas iki šiol dirbo su suomių aktoriais – „2 naktys iki ryto“ yra pirmasis jo anglakalbis filmas.
2010 m. vasara. Prancūzė architektė Karolin (akt. Marie – Josée Croze) darbo reikalais atvyksta į Vilnių. Vakare viešbučio restorane į ją dėmesį atkreipia simpatiškas suomis Jako (akt. Mikko Nousiainen). Jis prisėda prie Karolin stalelio ir užsakęs taurę vyno bando užmegzti pokalbį, tačiau Karolin apsimeta nekalbanti angliškai. Vis tik Jako atkaklumas ir viena kita trečia taurė padeda plėtotis bendravimui, tad sulaukusi Jako pasiūlymo vakarą pratęsti viename iš senamiesčio barų, Karolin neatsisako. Grįžę į viešbutį jie nepasuka į skirtingus kambarius. Tačiau ryte Karolin norėtų viską laikyti tik smagiu, neįpareigojančiu nuotykiu. Vis tik taip lengvai pabėgti jai nepavyksta – dėl išsiveržusio ugnikalnio Islandijoje Europos oro erdvę temdo pelenų debesis, dėl kurio dauguma skrydžių atšaukiami. Labai laiku ir vietoj vėl atsiradęs Jako išgelbsti Karolin iš gana keblios situacijos – o ir nei vienas iš jų nėra prieš dar šiek tiek laiko praleisti vienas kito draugijoje.
„Galvok šia linkme: viskas bus išbraukta, nieko nebeliko nei iki šios nakties, nei po jos, mums nebereikės savęs drąsinti. Įsivaizduok, kad keliauji į Nomę. Tu jau niekada manęs nepamatysi, o man nebereikės nieko gėdytis, nes mirsi pakeliui į Nomę“ – taip apie vienos – vienintelės – nakties ypatingumą rašė Peras Olovas Enquistas knygoje „Blanša ir Marija“. Nors nei Karolin, nei Jako nesiruošia keliauti į Nomę ir nei vienam iš jų dėl to netenka mirti, tos dvi naktys Vilniuje yra kažkuo artimos P. O. Enquisto aprašytajai. Dvi naktys, per kurias du iki tol nepažįstami žmonės, net nežinoję apie vienas kito egzistavimą šiame margame pasaulyje, vienas kitą – ir patys save – pažįsta geriau, nei ilgamečius bičiulius ar savo antrąsias puses. Šį jausmą visai tiksliai nusako pats Jako, kiek sutrikęs dėl situacijos absurdiškumo – pirmąjį vakarą, kai Karolin apsimetė nekalbanti angliškai, jie šnekėjo nedaug, tačiau atrodo lyg būtų išsikalbėję iš širdies.
„2 naktys iki ryto“ – tai pasakojimas apie du atsitiktinius žmones, atsitiktinai susitikusius atsitiktiniame mieste. Du žmones – du ištisus atskirus pasaulius, su kuriais juos sieja netylantys mobiliojo telefono ir skype skambučiai. Kitame laido gale ar kitoje ekrano pusėje – tie, kurie jų laukia grįžtančių, tie, kurie juos tvirtais ar jau šiek tiek trūkinėjančiais saitais riša prie to gyvenimo, kuris čia, dabar, šią akimirką atrodo tolimas ir nerealus, nutikęs – nutinkantis – kažkam kitam – kažkuriai kitai Karolin ir Jako versijai.
Savaime suprantama, kad pažindinantis paaiškėja ir ne itin malonių dalykų. Kai ką vienas apie kitą jie sužino atsitiktinai – dažniausiai tai baigiasi vienpusiu moralu, abipusiu konfliktu ir persikraustymu į atskirą viešbučio numerį. Po kurio laiko ateina metas savotiškai išpažinčiai – o kiekvienas toks prisipažinimas ne tik leidžia geriau pažinti vienas kitą, bet ir priartina tuos, iš paskos lyg nematomas šleifas besivelkančius nepažinius pasaulius vieną prie kito. „Meilė gimsta tada, kai kas nors pasidalija savo tamsa su tuo, kurį myli“ (P. O. Enquist).
Tuo pačiu tai filmas apie šiuolaikinius žmones – nuolat bėgančius ir skubančius, beveik visada esančius „kažkur ne čia“, vengiančius atsakomybės ir nenorinčius jos prisiimti. Bijančius sustoti – nes – kas žino, galbūt vieną akimirką sustojus, nusėdus, kitą kartą nebebus taip lengva vėl pakelti sparnus. Tad galima sakyti, kad „2 naktys iki ryto“, panašėjantis į Richardo Linklaterio romantinę dramą „Prieš saulėtekį“ (angl. „Before Sunrise“, 1995 m.) yra filmas aktualia šių dienų tematika.
Galbūt kitiems žiūrovams tai praslys pro akis, tačiau mums, lietuviams vis tik turėtų būti įdomūs ne tik dviejų pagrindinių veikėjų santykiai, bet ir erdvė, kurioje jie plėtojasi. Juosta nufilmuota Vilniuje – tad visai nesunkiai atpažinsite filmo lokacijas. Tiesa, su geografija ir navigacija tam tikrais atvejais prasilenkta, kita vertus – Žemė apvali, tad anksčiau ar vėliau kelionės tikslą vis tiek įmanoma pasiekti.
Be keistokos navigacijos kliūva kelios detalės, nedarančios garbės mūsų šaliai ir šiek tiek kertantys per identitetą. Tad ko vertos mūsų pastangos užsieniečiams iki užkimimo bandant išaiškinti, kad ne, Lietuva nėra Rusijos provincija, jei pirmuosius filmo kadrus su Vilniaus vaizdais įgarsina rusiška muzika. Ak, taip, čia taksi, ir Vilniaus taksistai juk klauso „Ruskaja radio“, bet gal vis tik ne visi? Antras nelabai malonus ir vėlgi prie šio ne itin mėgstamo (vis tik yra už ką) kaimyno priartinantis momentas – alkoholio vartojimo (ne)kultūra. Na, gal ir ne stiklinėmis, bet „šotai“ geriami tokiu tempu ir su tokia energija, kad ne itin atidus žiūrovas labai sėkmingai gali pagalvoti, jog filmo veiksmas vis tik plėtojasi kažkokiame greičiausiai Rusijos mieste. Nesakau, kad lietuviai neina į barus, ar kad alkoholio vengia kaip velnias kryžiaus, na o bet tačiau, tai vėlgi niuansas, kurį buvo galima parodyti kiek kitaip.
Bet jei dar dėl taksi skambančios rusiškos muzikos ar alkoholio galima sakyti, kad yra dalis tiesos, tai dar viena detalė doram lietuviui išmuš pagrindą iš po kojų. Žinoma, paprasčiausias būdas mus sunervinti – jei kas imtų menkinti Lietuvos krepšinio rinktinės pasiekimus. Bet turime ir dar vieną Achilo kulną – kaip ten sakoma toje reklamoje: „Mūsų kalba – seniausia, internetas – beveik greičiausias…“, pala, pala – beveik greičiausias, o filme bent kelis kartus dejuojama „čia toks lėtas internetas, užtruks pusę dienos, kol persiųsiu nuotraukas…“. Akivaizdu, kad filmo kūrėjai suomiai apie šitą tikrovės neatitinkančią detalę nieko nežinojo, o lietuviai į tai jiems nepabaksnojo ir galutinis variantas, kokį matome filme – Vilnius gal ir savotiškai mielas, bet technologine prasme kažkur viduramžiuose įstrigęs miestas. Žinoma, tai tik detalės, tačiau detalės kuria bendrą vaizdą, o kai tas vaizdas dėliojamas apie savą šalį, vis tik norėtųsi jį matyti nebūtinai sterilų ir dirbtinai nudailintą, tačiau be nereikalingų, nemalonų poskonį paliekančių priemaišų.
Nuo detalių grįžkim prie akivaizdesni dalykų. Kaip jau minėta, filmo veiksmas sukasi apie du pagrindinius personažus – prancūzę architektę Karolin ir suomį didžėjų Jako. Visi kiti yra visiškai pašaliniai – fonas ir užpildas. Karolin suvaidino kanadietė Marie – Josée Crose, 2003 m. Kanuose apdovanota kaip geriausia aktorė už vaidmenį komiškoje kriminalinėje dramoje „Barbarų invazija“ („Les invasions barbares“). Neskaitant kelių kiek perspaustų scenų (dėl kurių kaltė iš esmės tenka režisieriui) M. J. Crose pasirodymas palieka neblogą įspūdį. Tą patį galima pasakyti apie Jako suvaidinusį suomį Mikko Nousiainen‘ą, kuris vaidino ir pirmajame šio režisieriaus filme. Nors abu personažai taip ir neatsiskleidžia iki galo, pasilikdami savų paslapčių ir nutylėjimų (kita vertus, skirto laiko limitas neleidžia tikėtis ko nors daugiau), parodomi charakteringi dviejų skirtingų šalių nulemti bruožai, bendravimo maniera ir įpročiai. Lietuviams teko visi šalutiniai vaidmenys – deja, dauguma, išskyrus gal Juozą Gaižauską (klubo vadybininkas) ir Gabiją Siurbytę (viešbučio recepcionistė) lieka nebylūs arba be progos pasakyti daugiau nei vieną sakinį.
Techninė pusė labai smarkiai nedžiugina. Akivaizdžiai kliūva prastas garso montažas – pvz., per garsiai čežanti patalynė. Keistas apšvietimas. Kameros darbas taip pat ne stebuklingas – panoramomis žiūrovai nelepinami, kai kurie vaizdai pro viešbučio langą atrodo nekokybiški dėl tvyrančio lengvo rūko. Pagyrimo nusipelno nebent garso takelis – nepaisant to rusiško nesusipratimo, ištikusio filmo pradžią, tolesnes filmo scenas lydi savitą nuotaiką padedančios kurti melodijos.
„2 naktys iki ryto“ gal ir ne itin originalus, tačiau ganėtinai artimas pasakojimas apie du atsitiktinius iki šiol nepažįstamus žmones, susitinkančius mieste, kuris kiekvienam iš jų yra tik laikinas stabtelėjimas. Režisieriui pavyko nors ir ne itin giliai, bet vis tik užgriebti kai kuriuos šiuolaikinės visuomenės probleminius bruožus, tokius kaip atitolimas, buvimas „ne čia“, laikinumas, vienatvė, atsakomybės ir įsipareigojimų vengimas. Nepaisant to, kad svorio vis tik pritrūko, ir žiūrint pro pirštus į keletą mūsų šaliai garbės nedarančių detalių (kurias tūlas užsienietis, ko gero, suvirškins nė nekramtęs), šį filmą galima laikyti gal ir ne pačiu blogiausiu Baltijos ir Skandinavijos šalių kino gaminiu.
