Kiekvieną dieną tarp skaitomiausių temų apie populiariąją kultūrą būna pamąstymai apie tai, kaip keičiasi dabartinė televizija. Kiek daug yra serialų formų, kokios platformos juos pristato, kokie pinigai eina į šių dienų televiziją ir panašiai. Ir per tas kalbas už šių mąstytojų nugarų egzistuoja didieji, ne kabelinių televizijų kanalai, kurie su savo tradicijomis ir nenoru keistis iš visų jėgų stengiasi nekreipti dėmesio į kūrybingumą ir reitingus statyti aukščiau visko. Vienintelis būdas serialų kūrėjams daryti kažką naujo yra vasara, į kurią studijų vadovai kreipia tiek dėmesio, kiek žmogus gali kreipti gulėdamas jachtoje prie savo privačios salos kranto.
Visi šie meninės raiškos ribojimo būdai dažniausiai susiveda į vieną dalyką: didieji kanalai iš savo serialų sezono metu reikalauja dešimčių serijų, o tuo tarpu vasarą populiariausiais tampa trumpesni sezonai. Ir kol nepateikėte kokio „Hannibal“ kaip pavyzdžio apie mažesnį serijų skaičių įprasto sezono metu, šis serialas Amerikoje yra rodomas penktadienio vakarą, ir maždaug galima įsivaizduoti, kiek žmonių tokiu savaitės laiku sėdi namuose laukdami savo mėgstamiausio serijinio žudiko pasirodymo. Visa tai sakau tam, kad pabrėžčiau vieną faktą: FOX televizija labai ilgai žadėjo „24 valandų“ sugrįžimą pilnu pajėgumu, ir vietoje to serialą nukišo į vasarą ir jam davė tik 12 serijų pademonstruoti savo sugebėjimams. Kieferis Sutherlandas ir kompanija iššūkį priėmė, ir pademonstravo pagal stiprumą bent jau į geriausiųjų trejetą patenkantį šio serialo sezoną. Kas juokiasi dabar?
„24 valandos“ man pačiam kelia nemenkus sentimentus dėl to, kad tai buvo pirmasis kada nors apžvelgtas serialas ir dėl to, kad niekada gyvenime nebuvau taip užsikabinęs už serialo, kai miegas buvo nustumtas į antrą planą. Mini serialo struktūros laukiau labai nekantriai, nes „24 valandų“ sezonai visuomet kentėjo dėl vidurinių savo serijų, skirtų užmušti laiką, ir nesvarbu, kad sezonų pradžios ir pabaigos būdavo neįtikėtinai stiprios. Dabar veiksmas ir vėl įvyksta per 24 valandas, ir priekin laiku yra stumiamasi ne kas kelias valandas, kaip buvo galima pagalvoti iš pradžių, bet struktūrine prasme labai profesionaliai ir įdomiai.
Kaip ir tikrovėje, taip ir seriale „24: Live Another Day“ veiksmas vyksta praėjus keturiems metams po aštuntojo sezono pabaigos įvykių. Džekas yra vienas ieškomiausių pasaulyje žmonių dėl savo nelabai gražių santykių su rusais, ir dabar jis slapstosi Didžiojoje Britanijoje. Aplinkos pakeitimas seriale yra sveikintinas reiškinys, net jeigu ir neatnešantis labai daug pasikeitimų. Londone vis tiek yra CŽV būstinė, visi joje dirbantys žmonės yra amerikiečiai, o Britanijoje tuo metu taip visai netyčia lankosi JAV prezidentas Heleris, žinomas iš ankstesnių sezonų, ir kartu atsivežęs savo dukrą Odrę, kuri Džeko gyvenime užėmė labai svarbią vietą.
Po pirmųjų serijų, kurios atrodė tarytum serialas niekur nebuvo pasitraukęs, žiūrovai skundėsi, kad viskas atrodo taip pat. Seriale ir vėl yra keistai besielgiantis prezidentas, Džekas yra didžiausias valstybės priešas ir tik keli žmonės juo pasitiki, blogiukai vėl yra susiję su arabų valstybėmis, o CŽV, kaip visada, dirba aukšto rango šnipas. Prašyčiau. Prieš šį sezoną „24 valandos“ sukūrė 192 serijas tiksliai pagal šį receptą (po šio sezono serijų skaičius perkopė du šimtus, kas serialą įvedė į savotišką panteoną). Tai buvo šablonas, veikęs ir televizijai, ir žiūrovams, kai reitingai visad buvo puikūs, o žiūrovai gaudavo įspūdingą (kad ir nelabai logiško) veiksmo dozę. Kaip ir „Castle“, taip ir čia siužeto prasme niekas niekada nesikeičia, ir „24 valandos“ po keturių metų nesugrįžo dėl to, kad viską pakeistų. Žiūrovai pasiilgo senojo Džeko Bauerio, ir jį gavo pilnu pajėgumu.
Tiesą sakant, vienu aspektu „24: Live Another Day“ pralenkė visus savo praeities sezonus be konkurencijos. Emocingumo prasme „24 valandos“ šįkart pasirodė tiesiog neįtikėtinai. Serialas nebandė apsimesti, kad po keturių metų, per kuriuos nei mes matėme Džeką, nei Džekas matė savo draugus, viskas vyro mintyse bus nepasikeitę, kaip kažkada buvo jam grįžus po žiaurių kankinimų. „24 valandos“ nepatingėjo įnešti tikroviškumo į vieną gražiausių draugysčių televizijoje tarp Džeko ir Klojės, kuri savo šeimoje taip pat išgyveno netektis, tačiau liko absoliučiai ištikima Džekui, o jų santykiai čia priminė geriausius serialo laikus. Džeko ir už savo tėvo patarėjo ištekėjusios Odrės draugystė sezono pradžioje buvo kiek keista, tačiau vėliau praeities meilė buvo pateikta labai logiškai, subtiliai ir be nereikalingų seilėjimųsi. Džeko senos ir naujos draugystės buvo stipresnės nei kada nors anksčiau, ir emocine prasme jam artimų žmonių mirtys serialui padėjo dar labiau.
Per šias dvylika serijų kartu įsitikinau, kad jeigu ne Kieferis Sutherlandas, šis serialas subyrėtų. Jis nėra įspūdingas aktorius, ar netgi vienas geriausių veiksmo žanro aktorių, tačiau jo sugebėjimas pateikti perspaustas serialo scenas iš jų nesijuokiant, o priimant kaip dar vieną „24 valandų“ pasaulio dalį, yra kažkas neįtikėtino ir suteikiančio savotišką palengvėjimą, kad net po keturių metų žmogus gali tą patį vaidmenį atlikti neprarasdamas nieko. Kartu su juo pasirodę Mary Lynn Rajskub, Kim Raver, Yvonne Strahovski, būsima „Žvaigždžių karų“ žvaigždė Johnas Boyega, po „Game of Thrones“ viena populiariausių aktorių televizijoje tapusi Michelle Fairley ar „Emmy“ nominacijos vertas Williamas Devane’as privertė pamiršti įprastai kritikuojamus serialų aspektus ir pilnai pasinerti į serialo siužetą. Su tokiais aktoriais geografiniai netikslumai, apie veikėjų praeitį penkis kartus pasakojantys dialogai ir panašūs dalykai nublanksta. Džekas Baueris grįžo, ir jo nemylėti nemoka niekas.
