7 minutės po vidurnakčio

A Monster Calls

Prieš dešimt metų išėjo didžiulio populiarumo sulaukęs filmas “Pano labirintas” – nepakartojamai graži fantastinė drama, kurioje vienos mergaitės fantazija susipina su realybe bandant suprasti ją supančio pasaulio žiaurumą. Puikiai įvertintas, kritikų pripažintas filmas intrigavo tuo, kad iš pirmo žvilgsnio atrodė lyg juosta vaikams, tačiau paaiškėjo esantis kur kas gilesnis ir rimtesnis filmas, todėl užkariavo suaugusiųjų širdis. Kurti filmą nei vaikams nei suaugusiems – labai pavojinga, tačiau kaip kad Guillermo del Toro neprašovė, jo mokinys J. A. Bayona įrodė, kad tai galima pakartoti pakankamai sėkmingai.

“7 minutės po vidurnakčio” pasakoja labai jautrią berniuko Konoro istoriją, kurio mama kovoja su vėžiu. Kadangi vaikas auga tik su ja, berniukas yra priverstas susitvarkyti su savo problemomis ir suaugti greičiau negu norėtų. Vieną naktį pas jį ateina ne kas kitas kaip iš medžio “išlindęs didžiulis monstras – kažkas tarp Grūto iš “Galaktikos sergėtojai” ir ento iš “Žiedų valdovo” sagos. Jis pasisako esąs pakviestas pačio Konoro ir praneša, kad lankysis pas jį kol papasakos tris istorijas. Paslaptingai ir netikėtai prasidėjusi draugystė tarp monstro ir vaiko atveria visai kitokį pasaulio suvokimą. Žiūrovas pamato pasaulį vaiko, kurio brangiausias žmogus guli mirties patale, akimis. Vaiko, kuris negali ir nemoka susitvarkyti su tomis emocijomis kurios jį užplūsta ir negali adekvačiai reaguoti nemaloniose situacijose. Pasaka ir realybė susitinka šiame filme ir papildydamos viena kitą sukuria jausmingą ir neeilinį kino potyrį.

Žiūrint filmą negalima nesižavėti puikiai sukurta slogia, Britiška atmosfera bei nuostabiomis lokacijomis. Monstro detalumas ir jo sujungimas su realybe atima kvapą, lygiai taip pat kaip ir jaunojo Konoro (Lewis MacDougall) vaidyba. O kur dar monstro pasakojamų trijų istorijų animacija – genialiu paprastumu primenanti “Haris Poteris ir Mirties relikvijos” pirmos dalies animacijos seką. Įdomu ir tai, kad monstro vaidmenį atlieka Holivudo numylėtasis gerietis aka “baltasis Morgan Freeman” – Liam Neesen. Jo užburiančiai gilus ir ramus balsas nuostabiai tinka mediniam monstrui, o įdomu ir tai, kad filme Liam’ą pamatome ir tikruoju pavidalu – nuotraukose, kaip Konoro senelį. Visos šios detalės taip harmoniškai papildo vieną kitą, kad nepajunti kaip pasineri į istoriją ir išgyveni kiekvieną momentą kartu su pagrindiniais veikėjais.

Kas nepatiko? Sigourney Weaver per daug medinė (pun intended) senelė – nežinia ar režisieriaus kaltė ar pačios aktorės, bet buvimas atitolusiu tapo kažkokia sustabarėjusia, visiškai neįtikima vaidyba. Jokios chemijos. Konoro tėvas (Tobby Kebbel) irgi nesužavėjo – atitolęs, bereikšmis pasirodymas filme nepridavė daug svorio istorijai. Taip pat, kai kurie dialogai skambėjo labai nenatūraliai arba buvo labai klišiniai. Visa tai sukūrė jausma, kad nebuvo scenarijus iki galo išdirbtas, deja.

Kaip bebūtų, nors filmas ir turi trūkumu, tikiu, jog jis sužavės ne vieną žiūrovą. Tai, kad juosta laviruoja tarp stebuklingos pasakos ir baisios realybės, ją padaro net universalesne nei galima tikėtis. Tikiu, kad kiekvienas žiūrovas šiame filme ras jeigu ne labai jautrią ir nuoširdžią istoriją, tai bent pamokančią ir gražią pasaką.

7.7
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
8.0
Režisūra
7.0
Kinematografija
7.0
Garso takelis
7.0
Techninė pusė
10
Aktoriai
7.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles