Adelainos amžius

Jaunas amerikiečių režisierius Lee Tolandas Kriegeris, jau yra sukūręs tris pilno metro filmus ir tris trumpametražius. 2015 m. pristatomas jo naujas darbas – romantinė drama „Adelainos amžius“.

Adelaina Bauman (akt. Blake Lively) gimė 1908 m., tačiau būdama 29-erių mtų, susiklosčius beveik fantastinėms aplinkybėms ji nustojo senti. Iš pradžių, žinoma, niekas to nepastebėjo, tačiau bėgant laikui ir augant dukrai Adelaina supranta, kad kažkas ne taip, kaip turėtų būti. Be to, ji supranta, kad norėdama išvengti nepageidaujamo dėmesio, privalės pakankamai dažnai – kas dešimtmetį – keisti darbą, gyvenamąją vietą ir išvaizdą. Ir, savaime suprantama, nemirtingumo dovana atima iš Adelainos galimybę užmegzti ilgalaikius santykius ir dar kartą sukurti šeimą (pirmasis Adelainos sutuoktinis žuvo dar prieš keistuosius pokyčius). Sau duoto pažado Adelaina pavyzdingai laikosi aštuoniasdešimt metų. Tačiau dabar, vėl atėjus laikui kraustytis į naujus namus ir pratintis prie naujo vardo, Adelainos planus galbūt gali sujaukti žavus filantropas Elis (akt. Michiel Huisman). Nors visus šiuos ilgus metus ji bandė susitaikyti su vienatve ir stengėsi nesusisaistyti su jokiu vyru, galbūt dabar tas metas, kai jau užtenka bėgti ir verta paklausyti savo, dabar jau žilagalvės dukters Fleming (akt. Ellen Burstyn), ir pagaliau išdrįsti gyventi?

Vos ne pažodžiui Natalie Babbitt knygai „Amžinieji Takiai“ (knyga ekranizuota 1981 m. ir 2002 m. – „Tuck Everlasting“) filme „Adelainos amžius“ cituojama mintis, kad nemirtingumas pasmerkia vienatvei, o nemirtingieji atsiduria savotiškame gyvųjų rato užribyje. Tik, žinoma, šiame filme, priešingai nei anoje daugumos vaikiška laikomoje, o išties – prie gana rimtų filosofinių paslapčių prisiliečiančioje knygelėje, giliai nesikapstoma.

„Adelainos amžius“ – paviršutinis, į labai aiškią tikslinę auditoriją nukreiptas ir jai subalansuotas filmas, kurio pagrindinės idėjos, tiems, kurie galbūt sugebėjo jų nesuprasti, o tuo pačiu ir visiems kitiems, pateikiamos taip aiškiai ir sukramtytai, kad labiau jau nėra kur. Toks režisieriaus neslepiamas nepasitikėjimas žiūrovais nuvilia.

Tačiau pagrindinis šio filmo taikinys – moterys, ar tiksliau, būtybės, save tapatinančios, išreiškiančios ir išsipildančios lyties prasme. Jei jau visai tiksliai, šio filmo auditorija – tai jautrios, sentimentalios, romantiškos moterys. Šiame filme joms bus kuo pasigrožėti (kostiumų kaita), dėl ko padūsauti (meilės istorija), dėl ko paverkti (ne, tai ne meilės istorija. Tai daug jautriau. Daug. Šniurkšt), į ką pavarvinti seilę (treniruotas, ką tik iš dušo išlindusio Michaielio Huismano torsas). Po visu tuo turbūt taip ir liks nepastebėta, kad šiuolaikinė Adelaina atkartoja geriausias II-ojo pasaulinio karo laikų madas, kad filmas neperteikia personažo vienatvės ir tragizmo, kuriuos užtraukė netikėtai įgytas nemirtingumas, kad epizodas apie susiklosčiusias aplinkybes yra paprastuoju ctrl + c ir ctrl + v būdu nukopijuotas iš „Pono Nieko“ („Mr. Nobody“, 2009 m.)., kad Adelaina – kad ir kiek metų ji beskaičiuotų, – atrodo nesubrendusi ir naivi, kad scenarijus nuspėjamas nuo pradžios iki pabaigos.

Taigi Adelainos personažas ir ją vaidinanti Blake Lively neįtikina. Adelainos personažas – plokščias ir neužtikrintas, niekaip neparodantis per ilgaamžį gyvenimą sukauptos gyvenimiškos išminties. Ją vaidinančią Blake Lively pernelyg dažnai ekrane matome prasižiojusią, virpančiu smakru ar ašarotomis akimis. Michaielio Huismano kuriamas Elio personažas turėtų pavergti žavesiu… Na, bent teoriškai turėtų, nes realus personažas, nors ir pakankamai organiškas, vis tik yra kažkuo – galbūt dėl perdėto pasitikėjimo savimi – yra nepaaiškinamai erzinantis. Neblogą įspūdį palieka nebent veterano Harrisono Fordo vaidinamas Elio tėtis Viljamas. Kaip sakoma – senas arklys vagos negadina – patyręs aktorius sugeba šiam antraplaniam vaidmeniui suteikti gyvybingumo bei perteikti jį natūraliai ir emocionaliai.

Filmo scenarijus nuspėjamas iki negalėjimo. Montažas nėra chronologiškas – dažnai „šokinėjama“ į praeities įvykius. Kartais toks sprendimas pasiteisina, tačiau daugeliu atveju norėtųsi, kad būtų pasirinktas kitoks variantas – galbūt chronologinis siužeto plėtojimas būtų padėjęs geriau pabrėžti Adelainos vienišumą. Kitas dalykas, ko absoliučiai nereikėjo – užkadrinis pasakotojas. Kaip jau minėta, tokiu būdu viskas yra paaiškinama iki smulkmenų, nepaliekant progos žiūrovams patiems nors kiek pakrutinti smegenis. Operatoriaus darbas neblogas, kartais nustebinantis iš tiesų netikėtais rakursais ir įspūdingais kadrais (pvz.. lietaus, sniego filmavimas iš viršaus). Pati juostos techninė kokybė yra aukšta. Garso takelis parinktas neblogai, tačiau iš esmės originalumu nenustebina – t. y. yra lygiai toks, kokio galima būtų tikėtis panašiam filmui – truputį didingas, truputį romantiškas ir gerokai nuobodus.

„Adelainos amžius“ – tai saldus, paviršutinis, nors techniškai ir neblogai pastatytas filmas, aiškiau negu aiškiai nukreiptas į tikslinę auditoriją – jautrias ir romantiškas moteris. Filmas neišnaudoja savo galimo filosofinio potencialo, siužetinė linija yra nuspėjama nuo pradžios iki pabaigos, personažai neevoliucionuoja – iš esmės tai yra tik dar vienas niekuo neišsiskiriantis romantinis filmas be mažiausios originalumo kibirkšties ir be jokių perspektyvų įstrigti žiūrovų atmintyje. Vienintelė priežastis, dėl ko galbūt jis būtų vertas vienos peržiūros – įspūdingi, šimtmečio laikotarpį – t. y. visą XX a. – apimantys kostiumai. Tad visi ir visos, kurie nesiidentifikuoja su tiksline auditorija, ir nėra kostiumo istorijos fanatai, ramia sąžine šį filmą gali praleisti nepatirdami jokio kultūrinio, meninio ar emocinio praradimo.

Patiks, jei patiko: „Amžinieji Takiai“ („Tukc Everlasting“, 2002 m.), „Keista Bendžamino Batono istorija“ („The Curious Case of Benjamin Button“)