Afera

Suktybės, vagystės, konkurencija, gražūs vaizdai – visa tai dažnai išvystame veiksmo filmuose ar veiksmo komedijose, kurių istorija sukasi apie sukčius. Tai toli gražu nėra naujas žanras. Esame pergyvenę ir „Oušeno“ istorijas, ir apiplėšimus Italijoje, net „Greitų ir įsiutusių“ serialas pasuko šia linkme. Bet, akivaizdu, kad kino gerbėjams, o kartu ir kūrėjams, tokių darbų negana. Tad į kino teatrus atkeliauja „Afera“.

Žozefina – aukščiausios klasės aferistė. Jos planai – preciziški, o laimėjimai – šešiaženkliai. Penė – visiška jos priešingybė – karjerą tik pradedanti aferistė tenkinasi greitais laimikiais ir mažomis vagystėmis. Dvi skirtingus vagių sluoksnius atstovaujančios vagilės nusprendžia apjungti jėgas. O tiksliau, Žozefina nutaria apmokyti Penę savo amato subtilybių. Tarsi smagus nuotykis prasidėję moterų santykiai komplikuojasi, virsdami konkurencine kova – kuri iš jų pasirodys esanti geresnė aferistė? Pasiryžusios kartą ir visiems laikams išsiaiškinti tai, moterys imasi vienos aukos – nieko nenutuokiančio IT specialisto, kurį jau netrukus aplink pirštą apsuks tik viena iš jų…

Pirmiausia reiktų pastebėti, jog Holivudas neatsisako idėjos senesnius filmus perkelti į naujus laikus ir padaryti tai su moteriškais personažais. Taip ir su „Afera“ – tai 1988 metų filmo „Dirty Rotten Scoundrels“ perdirbinys. Ir jei dažnai nebūnu prieš tokius darbus, o kartais jie tampa ir prastokais, bet gana maloniais filmais, šis buvo… Švelniai tariant silpnas. Šiek tiek pasiplėskime.

Pirmiausia morka, o lazda vėliau. Reiktų pasidžiaugti, kad filmas yra itin vizualiai gražus. Provanso vaizdai negali nežavėti savo žydrąja pakrante, palmėmis, kaitria saule, prabanga ir aplink besisukiojančiais gražiais žmonėmis. Filme rodomi vaizdai pakeri akis jau pradedant uždara vila, baigiant viešbučiais ir kazino. Viskas atrodo nuostabiai. Prie to prisideda ir absurdiškai gerai atrodantys veikėjų drabužiai. O jei tiksliau – Žozefinos apranga ir dešimtys skirtingų jos aprangų. Iš esmės, sutrumpinus – filmas yra nepriekaištingai gražus ir čia nėra nė vienos vietos, prie kurios būtų galima prisikabinti. Ar tai būtų viešbučio kambarys, ar traukinio kupė – viskas tiesiog tviska auksu.

Prie gero įspūdžio prisideda ir muzikinė pusė. Ji nėra išskirtinė, tačiau gerai papildo visą bendrą vaizdą, o tai tik sukuria labai tinkamą, malonią atmosferą filmo metu. Šiek tiek į pilkąją zoną patenka jau ir pagrindinis filmo akcentas – tai humoras. Jis laviruoja tarp gerų juokų, silpnų juokelių ir visiškos beskonybės. Pripažinsiu, kad bent poroje vietų tikrai kvatojausi. Nežinia, ar juokeliai geri, ar pati situacija ir aplinkybės bei asmeninės patirtys sugebėjo visiškai „pramušti“. Tačiau buvo ir humoro, kuris buvo toks prastas, kad jautėsi svetima gėda. Ir čia galime prabilti apie viso to kaltininkus.

Turbūt labiausiai dėl visko reiktų plakti filmo kūrėjų komandą, kuri nesugebėjo teisingai perkurti istorijos ir suguldyti jos į scenarijų. Siužetiniai vingiai, jei juos taip būtų galima pavadinti, yra labai jau paprasti. Galiausiai, didžiausia filmo staigmena nėra jau tokia ir staigmena, nes ją numatyti buvo galima likus geram pusvalandžiui. Lygiai ta pati situacija yra ir su humoru. Taip, jau minėjau, kad tam tikromis akimirkomis buvo galima prisijuokti iki ašarų, bet tų akimirkų buvo gal dvi ar trys. Visi kiti juokeliai, ypač sklindantys iš Penės burnos, buvo lėkšti, vulgarūs, dažniausiai nejuokingi ir besikartojantys. Galiausiai, visą filmai juodai užkniso klausytis dirbtino Žozefinos aristokratų britų akcento, kuris tikrai lindo per gerklę. Bandymas išspausti aukšto lygio akcentą buvo toks pat sėkmingas, kaip ir beveik visas šis filmas. Be to, akcentai nuolat kaitaliojosi tarp britų, amerikiečių pietų, australų, pietų Afrikos ir t.t. Idėja nebloga, bet net nebūnant anglakalbiu labai jautėsi viso to dirbtinumas ir neišbaigtumas.

Skaudu, bet nežavėjo ir pati vaidyba. Akivaizdu, kad Anne Hathaway yra puiki aktorė, gebanti įsikūnyti į bet ką ir mes tą žinom iš N anksčiau pasirodžiusių filmų. Ir taip, čia buvo beveik įmanoma patikėti jos personažu, bet viską gadino tas sumautas aristokratiškas akcentas. Tuo tarpu Rebel Wilson yra vieno kirpimo vaidmenų atlikėja, kuri savo vieną ir tą patį veidą neša iš vieno filmo į kitą. Ji lyg moteriškas Adamas Sandleris ir dar po poros filmų bus itin sunku į ją žiūrėti. Kažkada it atgaiva humoro pasaulyje atrodžiusi Rebel dabar tampa visišku storos baltaodės stereotipu, kurią būtų galima dėti į bet kokį memą.

„Afera“ yra it kartaus saldainio su gražiu popierėliu atitikmuo kino pasaulyje. Ar mėgausitės šiuo filmu priklauso nuo to, ką jame įžvelgsit. Jei norisi buko laiko praleidimo kine stebint gražius vaizdus ir drabužius – filmas patiks. Bet jei norite kiek protingesnės komedijos su apiplėšimų filmams tipiniu užsuktu siužetu, geru humoru ir nustebinančių siužetinių vingių – liksite nusivylę. Tai filmas, kurį galima žiūrėti penktadienio vakare per televiziją, ne daugiau.