Recenzija

After. Kai mes susitikom

After

After. Kai mes susitikom
N-13Drama, Romantinis

Metai:
2019 m.

Trukmė:
106 min.

Šalis:
JAV

Režisierius:

Jenny Gage

Vaidina:

Josephine Langford, Hero Fiennes Tiffin, Dylan Arnold, Peter Gallagher, Selma Blair

Platintojas:
Garsų pasaulio įrašai

5.1
Recenzijos autorius:
4.3
Redakcijos vertinimas:
4
Lankytojų vertinimas:
6.9

Recenzijos autorius:

Vainius Eiva

Paskelbta:

2019 04 09

Romantinės dramos nėra toks retas reiškinys mūsų kino teatruose. Nors dažniausiai jos paskęsta romantinių komedijų anšlage, būtent specifinėms auditorijoms skirtos meilės istorijos neretai susilaukia sėkmės. Mes turėjome net keturių filmų „Saulėlydžio“ sagą, o kartu ir prastesnę jos versiją namų šeimininkėms „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Dabar atėjo metas kinuose pasirodyti dar vienam paauglių fenomenui, sukurtą pagal, kaip teigia filmo kūrėjai, „pasaulinį bestselerį“ – „After. Kai mes susitikom“.

Filmas pasakoja apie naivią merginą Tesą, kuri iš ramaus gyvenimo su tėvais pagaliau persikelia į universitetą, patirti jaunatviškų džiaugsmų ir semti žinias iš pasaulio. Ilgai netrukusi, Tesa susiranda draugių būrelį, kurios išsiveda merginą pasiausti į vakarėlį. Ten Tesa sutinka žavų nepažįstamąjį – Hardiną. Po keleto apsižodžiavimų Hardinas suvokia, kad Tesa – ne paprasta mergina, kaip kitos. Ji nėra taip lengvai palenkiama, todėl jis padarys viską, kad tik sulauktų jos dėmesio. Tą pajaučia ir pati Tesa. Netrukus įsižiebia dviejų jaunų širdžių meilė, nepaisanti jokių aplinkinių įspėjimų ar kalbų.

Pirmiausia tai reiktų žvilgtelti į vieną paprastą faktą. Filmas yra sukurtas pagal… pavadinkime tai – literatūrą. Jei tiksliau, Annos Todd sukurta istorija, pritaikytą Wattpadui – skaitmeninei istorijų talpinimo platformai. Istorija yra paremta fanfictionu apie Harry Styles‘ą. Tai daugiau ar mažiau pasako pačios istorijos kokybę. Na gal dar prie viso to prisideda ir autorės bendras pasaulio suvokimas, rašant apie meilę su netikru Harry Styles‘u, kai tau yra… maždaug 24 metai.

Tai tiek apie knygą ir visą priešistorę, o dabar apie filmą. Žiūrint bendrai, „After. Kai mes susitikom“ yra lengvas paaugliškas filmas apie meilę. Ir viskas. Nieko daugiau čia nebepasakysi. Tai istorija apie dar nekaltą mergina, kuri nelabai sutiko to, kuris būtų jos vertas. Kol galiausiai sutiko. Ir viskas tapo nebesvarbu, tik tas vienas žmogus. Ir visiškai neįdomu, ką pasakys suaugusieji, ką tau sako tavo draugai ar tėvai. Tu tiesiog eini tiesiai į jo glėbį ir būni visa laiminga iki negalėjimo.

Jeigu žvelgtume į šį filmą kaip vieną nedalomą objektą – tai būtų tiesiog eilinis, vienas iš penkiasdešimt tūkstančių kitų meilės istorijų su labai šabloniniais veikėjais. Jei žvelgiame į „After. Kai mes susitikom“ kaip į fenomeną tarp kitų fenomenų, tai yra „Saulėlydžio“ ir „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ mišinys su dar prastesne istorija, dar silpnesniais aktoriais ir iki skausmo pažįstamu kiekvienu žingsniu.

O tai galim pagrįsti labai paprastai. Filme tikrai ne viena scena yra panaši į tą, kurią galėjome išvysti žiūrint kitus, jau minėtus kino kūrinius. Bet galime išskirti vieną, kuri yra absoliučiai identiška ir net naudojama anonse. Tai kai Tesa sėdi kavinėje, o per kavinę einantis Hardinas sulėtintai žvilgtelti į išsižiojusią merginą. Lygiai ta pati scena, net taip pat nufilmuota yra „Saulėlydžio“ filme, kai eidamas mokyklos valgykloje Edvardas žiūrėjo į išsižiojusią Belą. Aš prisiekiu, dar jokiame kitame filme nesu matęs tokios akiplėšiškos kopijos nuo ir taip jau prasto darbo. Tai taip akivaizdu, kad net absurdiškai juokinga. Ir, kaip minėjau, tokių keistų scenų filme yra tikrai ne viena.

Kalbant apie personažus, tai turbūt jau nereikia kartotis, jog jie yra labai panašūs į tuos, esančius kituose filmuose. Tesa yra tokia pati kaip Bela ar Anastasija – paprasta pelytė, kurią pastebi patrauklus vaikinas. Ji neturi veido išraiškų, o ašaras slepia lietuje. Hardinas – dar vienas medinio veido patrauklus vaikinas, kaip Edvardas ar Kristianas. Jis turtingas, visuomet supamas aplinkinių dėmesio ir visos moterys gula jam po kojomis, tačiau jį sudomina ta vienintelė, kuri nesusigaudo aplinkoje ir yra tik dar viena gašlaus potraukio auka. Nepaisant visko, nei šeimų, aplinkos ar socialinių sluoksnių, jiems yra lemta būti kartu. Labai girdėta, ar ne? Visi filmo veikėjų sprendimai yra sunkiai paaiškinami, vedami kažkokio nesuprantamo keisto jausmo, o galiausiai ir šiaip kvailoki.

Techniškai filmas, visgi, nėra blogas. Juosta nufilmuota labai estetiškai, nenukrypstant jau tradicija tapusių tokio žanro klišių. Viskas sumontuota tvarkingai, veiksmas seka veiksmą, o fone girdima sąlyginai nebloga muzika. Arba bent jau tokia, kuri labai tinka būtent tokio tipo juostai. Iš esmės, išnaudotas puikus receptas, kaip padaryti vizualiai tvarkingą filmą, parodant apnuogintą pilvuką ir išryškintus vaikino raumenis. Visam tam uždėkime romantiškai gelsvą spalvinę gamą ir gauname gana patrauklų saldainį su kažkokiu šlykštoku įdaru.

Jei kalbėjome apie veikėjus, tai trumpai reiktų žvilgtelt ir į aktorius. Pagrindinius vaidmenis filme atliko Hero Fiennes Tiffinas ir Josephine Langford. Tiesą sakant, geresnio pasirinkimo tokiems mediniams veikėjams įkūnyti turbūt nebuvo įmanoma rasti. Labai, be galo silpna vaidyba, neperteikianti absoliučiai jokių emocijų. Buvo vietų, kur labai norėjosi, jog jie atitinkamai sureaguotų į situaciją, tačiau nebuvo nieko panašaus. Net menkiausia šypsena išspaudžiama per didžiausias kančias. Ir tai tikrai glumina. Juk jie ne robotai, nereik visuomet vaidinti iš meilės mirštančio paauglio. Josephine Langford per filmą nusišypsojo gal 3 kartus ir tai tik tose scenose, kuriose nebuvo jos partnerio. Labiausiai gaila filme buvo Selmos Blair. Atrodė, kad aktorė tikrai nežino kur ji papuolė ir kodėl jai reikia vaidinti tokią aikštingą ir emocijose nesusitvarkančią motiną. Jau nekalbant apie iš niekur atsiradusį Peterį Gallagherį, kuris taip ir nesuprato, kokiame filme pasirodė.

„After. Kai mes susitikom“ yra labai silpnas filmas. Net savame žanre jis yra prastesnis už visus anksčiau pasirodžiusius vampyrų ar fetišo persotintus filmus. Labai šabloniška, absoliučiai neišvaidinta istorija nesukelia jokių teigiamų emocijų. Ypatingai prasta vaidyba neleidžia užmegzti jokio asmeninio ryšio su veikėjais. Tik gerai vizualiai atrodantis filmas nekuria absoliučiai jokios vertės žiūrovui ir tuščiai iššvaisto ir taip brangų mūsų laiką. Tai dar vienas pinigų melžimo filmas, kuris greičiausiai net internetiniams juokeliams bus per daug silpnas.

4.3Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
3
Režisūra:
4
Kinematografija:
5
Garso takelis:
6
Techninė pusė*:
6
Aktoriai:
2
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D