Recenzija

Aistrų vulkanas

The Vulcano

Aistrų vulkanas
N-13Komedija

Metai:
2013 m.

Trukmė:
92 min.

Šalis:
Prancūzija

Režisierius:

Alexandre Coffre

Vaidina:

Valérie Bonneton, Dany Boon, Denis MénochetAlbert DelpyBérangère McNeese

Platintojas:
Theatrical Film Distribution

6.5
Recenzijos autorius:
6.8
Redakcijos vertinimas:
5.8
Lankytojų vertinimas:
7

Recenzijos autorius:

Viktė Džiaugytė

Paskelbta:

2014 09 16

Daugiau apie filmą: iMDBRotten tomatoesKinopoisk

Eyjafjallajökull (toks originalus šio filmo pavadinimas) – tai Islandijoje esantis ugnikalnis, 2010 m. suaktyvėjęs ir Europos dangų aptemdęs vulkaninių pelenų debesimis, dėl ko balandžio ir gegužės mėnesiais trumpam buvo atšaukti visi skrydžiai. Į tokią situaciją prancūzų režisierius Alexandre Coffre meta savo komedijos „Aistrų vulkanas“ personažus.

Alanas ir Valeri jau seniai išsiskyrę ir dar taip, kad jei įmanytų, tai vienas kitą užmuštų (ką vėliau per visą filmą daugiau mažiau ir stengiasi padaryti). Tačiau net jei gali iš senų nuotraukų ištrinti nekenčiamo buvusiojo/ buvusiosios veidą, tą pačią fizionomiją nori nenori vis tiek teks išvysti – Alanas ir Valeri skrenda į dukters Sesilės vestuves Graikijoje. Tačiau dėl Islandijoje esančio ugnikalnio išsiveržimo aptemdytos Europos padangės jų skrydis atšaukiamas ir jiems trūks plyš iš Vokietijos vos per kelias dienas reikia nusigauti į Graikiją. Prasideda nuotykių ir niekšybių kupina kelionė.

„Aistrų vulkanas“ – tipinis kelio filmas, pastatytas pagal klasikinį scenarijų, kai du vienas kito nekenčiantys personažai, priverstinai kartu turintys išspręsti užgriuvusias problemas, užmiršta buvusią abipusę neapykantą ir netgi pajunta simpatiją. Šiuo atveju Alano ir Valeri santykiams apibūdinti gal labiau tiktų aksioma, kad „sena meilė nerūdija“ – iš pradžių kiaulinantys vienas kitam pačiais žiauriausiais ir pačiais išradingiausiais būdais, vėliau pasinėrę į prisiminimus, jie pajunta nostalgiją ir abipusės nuoširdžios neapykantos ledai ima tirpti. Kita vertus – kaip ilgai galima nekęsti žmogaus, kurį kažkada mylėjai?

Be abejo, filmas koncentruojasi į du aktorius – Dany Boon ir Valérie Bonneton, kuriems ir tenka visas šios komedijos krūvis. Valeri – truputį išsiblaškiusi šiuolaikiška „mamulė“, jaučianti šiokią tokią moralinę pareigą grąžinti dukrai skolą už ne jai, o karjerai ir meilužiams paskirtus metus. Alanas – šeimos vertybes propaguojantis pavyzdingas tėtis (žinoma, kaip tipinis prancūzas vis tik tikintis, kad prieš jo asmeninį žavesį nė viena moteris negalėtų atsilaikyti), naiviai įsivaizduojantis kad su kompiuteriniu simuliatoriumi įgytos patirties visiškai užtenka tam, kad galėtum pilotuoti tikrą lėktuvą. Žinoma, abu užsispyrę iki kvailumo, tačiau nelinkę nusileisti nė per milimetrą, kad, neduodie, prieš buvusį sutuoktinį nepasirodytų nesą tokie „kieti“ kaip dedasi. Abu konkuruoja tarpusavyje norėdami savo mylimai dukrai parodyti, kad tik tėtukas ar tik mamytė ja rūpinasi ir tik apie ją galvoja. Žodžiu, iš pradžių jie pilni neišmatuojamos arogancijos, kas ir kuria komiškus personažų portretus.

Kiti personažai yra visiškai šalutiniai ir antraeiliai. Epizodiškai šmėsteli iš kitų prancūziškų filmų (ypač režisuotų Julie Delpy) pažįstamas Albert‘as Delpy, vaidinantis dėdulę Rožė, kuris Alanui oro uosto nuomos punkte padeda išsibliauti (tiesiogine prasme) VIP klientams ekstra atvejams rezervuotą paskutinį automobilį (į kurį, Alano nelaimei, įsibruka ir Valeri). Be abejo, atskiro paminėjimo nusipelno ir Jėzaus kareivis Ezachielis (akt. Denis Ménochet), kuris su savo mėlynai apšviestu mikroautobusiuku Valeri, o paskui ir Alano kelyje pasirodo kaip tikras išgelbėtojas… kol jam dieviškos apvaizdos dėka nepaaiškėja, kad jo pakeleiviai – kuo tikriausi Liuciferio išperos.

Be abejo, kai kurios filmo situacijos gana smarkiai „perspaustos“, daug kas hiperbolizuota ir nutolę nuo realybės. Žinoma, bus daug klyksmų ir spiegimo, bus daug lakstymo „be galvos“ ir grynai tik „filminių“ situacijų. Tačiau prasidedantis kaip linksma komedija, į pabaigą filmas jei ne „surimtėja“, tai bent „susentimentalėja“ – paskutinė scena atlikta tikrai jautriai ir jausmingai, kviečia ne tik filmo personažus, bet ir žiūrovus dar kartelį permąstyti visą nueitą vingiuotą kelią.

Patiks, jei patiko „Ji ja pakeliui“ („Elle s‘en va“).

6.8Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
6
Režisūra:
7
Kinematografija:
7
Garso takelis:
7
Techninė pusė*:
7
Aktoriai:
7
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D