Akvamenas

Pagal „DC“ komiksus kuriamų filmų likimas pastaraisiais metais tikrai ne rožėmis klotas. „Betmenas prieš Supermeną: teisingumo aušra“ (angl. „Batman v Superman: Dawn of Justice“) ir „Savižudžių būrys“ (angl. „Suicide Squad“) kritikų buvo sumaišyti su žemėmis, o ir bilietus į šių filmų seansus žiūrovai nešlavė taip, kaip iš jų tikėjosi kino studijos galvos.

Šiek tiek geresnių reakcijų susilaukė „Teisingumo lyga“ (angl. „Justice League“), bet žinant, kad tai filmas, kuriame susivienija žinomiausi „DC“ visatos superdidvyriai, rezultatas yra liūdnokas. Vieninteliu šviesuliu niūrioje „DC“ filmų kasdienybėje tapo „Nuostabioji moteris“ („Wonder Woman“), kuri susilaukė meilės bei pagyrų ir iš kino žinovų, ir iš gerbėjų rato.

Dėl tokio nelygaus vadinamosios „DC“ kino visatos kelio, keista apibūdinti jausmą, kuris apima prieš pagal šiuos komiksus sukurto filmo premjerą. Neramu buvo ir dabar, kai prieš pat Kalėdas Jamesas Wanas mums pristatė savo žvilgsnį į savo asmeninio filmo dar neturėjusio Akvameno istoriją. Neramu dėl to, kad buvo nežinia, ar per šias Kalėdas „DC“ mums padovanos džiugią dovaną, ar anglies gabaliuką.

Trumpai apie siužetą

Artūras (akt. Jasonas Momoa) yra Atlantidos karalienės Atlanos (akt. Nicole Kidman) ir paprasto švyturio prižiūrėtojo Tomo (akt. Temuera Morrisonas) sūnus. Artūrą vieną dieną aplanko povandeninio pasaulio princesė Mera (akt. Amber Heard) su žinia, kad Artūro brolis Ormas (akt. Patrickas Wilsonas) siekia suvienyti visas povandenines karalystes ir paskelbti karą sausumoje gyvenantiems žmonėms. Vienintelis, galintis sustabdyti milžinišką kraujo praliejimą ir karą – Artūras, žmogaus ir deivės sūnus, galintis užimti vandenynų karaliaus sostą.

Prisvilusi pradžia

Pagrindinis „Akvameno“ (angl. „Aquaman“) privalumas yra ir pagrindinis jo trūkumas – į šį filmą yra sudėta labai labai daug visko. Privalumas dėl to, kad toks gausybės dalykų prifarširavimas iš šios juostos padaro visai epišką vaizdinį kino ekrane, o nors vienas iš skirtingų juostos elementų patiks didžiajai daliai žiūrovų. Tačiau tai taip pat sukelia ir nemažai chaoso.

„Akvamenas“ prasideda nuo gana aiškios įžangos, kurioje papasakojama Artūro tėvų meilės istorija ir būsimo didvyrio gimimas. Ir jei čia dar turime aiškų kelią, vėliau prasideda, liaudiškai kalbant, bardakas. Kelionės į Atlantidą, kovos joje, įvairūs mitai, istorijos ir taip toliau ir panašiai. Žiūrovas, lyg iš kulkosvaidžio, yra pašeriamas gausybe informacijos ir doze sprogimų bei veiksmo.

Maždaug ties filmo viduriu tempas sulėtėja ir siužetas vystomas pagal aiškią struktūrą ir palengva. Tačiau chaosas kūrinio pradžioje šiek tiek sujaukia galvą, tad nuo jo atsiriboti ir blaiviai vertinti filmą yra sunku. Šiaip nieko naujo ar stebuklingo „Akvameno“ istorijoje nėra. Tai standartinė herojaus istorija, su visais žanro kanonais, kurie naudojami nuo antikinių laikų ir viduramžių epų.

Tačiau nuo tada, kai kūrėjai nusprendžia laikytis kanono, filmo reikalai pagerėja. Visgi, nors viskas vyksta pagal amžius amžinuosius siekiantį paruoštuką, tai „Akvameno“ nepadaro mažesnės aprėpties filmu. Gauname ir lobių paiešką, ir gaudynes Europos senamiesčių stogais, ir kovas su milžiniškomis pabaisomis, ir epiškus mūšius.

Tačiau kokybinio nuoseklumo trūko. Jei vienos scenos žavėjo, tai kitos atrodė tik kaip papildomas priverstinis užpildymas, norint pratęsti filmą. Scena jūroje, kai Įdubos gyventojai puola Akvameną ir Merą, buvo viena geriausių filme, tiek įtampos kėlimo prasme, tiek vizualiai. Čia aiškiai buvo matyti J. Wano braižas. Tačiau kai kurie pokalbiai ir eilinės muštynės buvo tokios nuobodžios, kad norėjosi jas prasukti ir keliauti toliau. Deja, bet kino teatre to padaryti neįmanoma.

Jei nežiūrėtume į pirmąjį kūrinio trečdalį, visa kita yra kokybiškas popkorninis kinas. Pagal šablonus, bet kartais nevengiantis pasišaipyti iš tų pačių šablonų. Tačiau didžioji dalis filmo pradžios yra nuvilianti. Tad kai iš pradžių gauni šaukšto deguto, vėliau desertas ne toks saldus.

Neaprėpiamas pasaulis

Filmo epiškumas bandomas kurti ir pristatant milžinišką pasaulį. Mes pasineriame, tikrąja to žodžio prasme, į turiningą vandenų pasaulį, su visomis istorijomis ir mitais, kurie jį supa. Tai iš dalies apsunkina filmą, kai užsimenama apie kažką ir tada prasideda ilga istorija apie tai. Nors tai ir šiek tiek vargino, iki galo tai neišvedė iš kantrybės.

Atlaidžiau į tai galima žiūrėti ir dėl to, kad taip kūrėjai bandė investuoti į visą naujo pasaulio kūrimą. Jeigu mes dar kada keliausime į vandenų pasaulį, mums nereikės vėl pristatinėti visos Atlantidos mitologijos, visų karalysčių atsiradimo ir panašių dalykų. Galbūt bėda tame, kad prie viso pasaulio kūrimo prisidėjo ir nemažai siužetinių linijų, ilgoka įžanga, keletas antagonistų ir konfliktų.

Dėl to visas rinkinys atrodo per didelis ir per platus aprėpti viename filme. Kūrėjai tai bandė padaryti. Jiems iš dalies pavyko. Iš dalies dėl to, kad pats filmas atrodė ištęstas, o ir visų detalių ir linijų išpuoselėjimas nebuvo įgyvendintas taip preciziškai, kruopščiai ir meistriškai, kaip norėtų įžvalgesnio žiūrovo akis.

Džiaugsmas akims, siaubas ausims

Specialiųjų efektų „Akvamene“ daug. Ir kai sakau daug, turiu omenyje, kad DAUG. Kažko kito iš filmo, kurio didelė dalis veiksmo vyksta fantastiniame pasaulyje vandenyno gelmėse, tikėtis yra sunku.

Ir šioje vietoje, manau, yra „myliu nemyliu“ situacija. Arba jūs dievinsite tai, ką matote prieš akis, arba jus tai erzins. Asmeniškai man, tai buvo puikus reginys su puikiais ir kokybiškais efektais. Gelmėse stovintys įvairiaspalviai povandeniniai miestai ir įvairiausių rūšių atstovai stebino, džiugino ir suteikė pramogą. Neerzino ir šiek tiek kosmosą primenantys vaizdai.

Tačiau, esu įsitikinęs, atsiras žmonių, kuriuos pasaulis ves iš kantrybės. Daugybė specialiųjų efektų ir pasirinktas kelias, kaip turi atrodyti Atlantida, ras ir savo gerbėjų, ir nekentėjų. Tačiau faktą, kad techninė filmo pusė yra kokybiška, ginčyti būtų sunku.

Kovos ir veiksmo scenos  buvo pateiktos efektingai, tačiau šiek tiek erzino per dažnas sulėtinto vaizdo naudojimas. Jis kartais buvo pridedamas tikrai ne vietoje ir ne laiku. „Akvamenas“ yra labai nuo kompiuterių ir naujausių technologinių sprendimų priklausomas filmas, tad visokių techninių triukų nenaudojimas, ten, kur jų nereikia, būtų tikrai pagelbėjęs ir suteikęs daugiau natūralumo.

Ir jei akys džiaugėsi tuo, ką mato ekrane, tai ausys kartais pasruvdavo krauju. Muzikinio takelio pasirinkimas ir jo derinimas su istorija ar ekrane matomais vaizdais man iki šiol yra mistika. Vaizdas ir veiksmas sau, o muzika sau. O ir muzikinių motyvų pasirinkimas, švelniai tariant, abejotinas. Šiame filme yra Pitbullio daina. Ties čia ir galime sustoti.

Karaliai, princesės ir žuvys

Internetuose ilgai buvo tyčiojamasi iš Akvameno ir jo supergalių. „Jis tik moka kalbėtis su žuvimis“ juokėsi ne vienas. Bet jau pirmosios nuotraukos su J. Momoa vandenynų karaliaus vaidmenyje privertė pritilti kritikus. Bandymas transformuoti Akvameno iš didžiausio pašaipų objekto „DC“ visatoje į vieną didžiausių kietuolių tikrai pavyko. Ir galima drąsiai tvirtinti, kad prie to labai stipriai prisidėjo J. Momoa.

Jo Akvamenas – charizmatiškas nenugalimas kovotojas, mėgstantis pajuokauti. Tobulas veikėjas pramoginiam filmui. Ir J. Momoa įkūnijamo šarmas atrodė natūralus, kylantis iš pačio aktoriaus, o ne dirbtinai primestas scenaristų. J. Momoa pasirodymas yra viena stipresnių juostos dalių.

Pagrindinio aktoriaus spindesys šiek tiek užtemdė kitus veikėjus. A. Heard įkūnijama Mera buvo standartinė pagrindinio veikėjo mylimoji. Nei per daug įdomi, nei per daug nyki. Standartinė. Galima pasidžiaugti, kad ryšys tarp jos ir Akvameno buvo, tad jų romanas kino ekrane neatrodė kaip dirbtinas ir priverstinis.

Prie didelės filmo apkrovos prisidėjo ir tai, kad „Akvamenas“ turėjo du blogiukus. Nors šių antagonistų istorijos švelniai persipynė, bet konfliktinės situacijos su pagrindiniu herojumi buvo skirtingos. Dėl to, prie gausybės mitų ir legendų, gauname į skirtingas puses besiplėtojančias siužetines linijas. Ir nors filmo pabaiga lyg ir sufleruoja, kad vienas iš konfliktų dar nebaigtas, bet išlieka didelis klausimas, ar tiek laiko reikėjo vieno iš Akvameno priešininkų pristatymui.

P. Wilsono įkūnytas Ormas yra tikriausiai didžiausia filmo neišnaudota galimybė. Viena vertus, tai daugiasluoksnis veikėjas, kuris turi keletą motyvų, paaiškinančių jo nedorą elgesį. Tai ir broliška konkurencija, ir kova dėl valdžios, ir noras atkeršyti žmonijai už jos daroma žalą. Paskutinis motyvas yra gerai parinktas šiandieniniam pasauliui, kuriam ekologija ir aplinkosauga turėtų būti svarbios temos. Ormas nebuvo nykus antagonistas, kurio esmė yra ta, kad jis blogas, nes jis blogas.

Tačiau ne veltui Ormą pavadinau didžiausia neišnaudota galimybe. Nors užuomazgos buvo geros, tačiau išpildymas labai jau vidutinis. P. Wilsono lūpomis skambėjo labai jau nuobodžios frazės ir klišės, visiškai neprisidedančios prie veikėjo išvystymo. Ir nors prėskos frazės ir dialogai yra simptomai, kuria kamavo praktiškai visus „Akvameno“ veikėjus, dėl Ormo banalaus pateikimo liūdesys didžiausias.

Su kitu filmo blogiuku, Juodąja Manta, reikalai panašūs kaip ir su Ormu. Motyvas ir priešprieša Akvamenui aiški ir suprantama, bet pats pateikimas kaip eilinio nuobodaus antagonisto. Tačiau negalima kaltės suversti šį veikėją įkūnijusiam aktoriui Yahya Abdului–Mateenui II. Akmenukai šioje vietoje skrieja scenaristams.

„Akvamenas“ gali pasigirti tikrai įspūdinga aktorių plejada. Nicole Kidman, Dolphas Lundgrenas, Williamas Dafoe. Nors savo pasirodymais kalnų nenuvertė, bet savo darbą atliko gerai ir parodė, dėl ko žiūrovai juos myli, gerbia ir mėgsta.

…ir pabaigai

Jeigu į „Akvameną“ žiūrėsite kaip į neįpareigojančią smagią pramogą, šis filmas turėtų jums patikti. Jei norite pamatyti įspūdingas technines šiuolaikinio kino galimybes, po seanso turėtumėte likti patenkinti. Jei filme ieškote nuotykių, kovų, kvailoko humoro ir charizmatiško pagrindinio veikėjo – „Akvamenas“ puikus filmas jums. Ir jei jūs ieškote mano išvadintų dalykų, jūs užsimerksite prieš chaotišką filmo struktūrą, klišėmis ir naftalinu prisotintus dialogus ir gana standartinį siužetą. Bet jei prieš šiuos dalykus neužsimerksite, po „Akvameno“ peržiūros, tikriausiai, liksite nelabai patenkinti.