Amitvylio siaubas. Pabudimas

Amityville: The Awakening

Kartais geras idėjas filmuose būna sunku atskirti nuo blogų. Net kai jos būna pilnai išpildomos lieka klausimų, ar filmo kūrėjai pasirinko protingą, ar kvailą sprendimą. Galvoti apie šias smulkias idėjas kartais gali būti įdomiau nei žiūrėti patį filmą.

„Amitvylio siaubas. Pabudimas“ turi vieną tokią idėją. Šio filmo pasaulyje egzistuoja originalusis 1979 metų filmas „Amitvylio siaubas“, jo 2005 sukurtas perdirbinys ir prieš keturis dešimtmečius parašytas to paties pavadinimo romanas. Čia taip pat yra įvykę įvykiai, kuriais buvo remtasi kuriant minėtuosius filmus ir knygą – Ronaldas DeFeo 1974 metais Amitvylio name nužudė šešis savo šeimos narius teigdamas, kad tai jam liepė padaryti paslaptingi balsai.

Šis elementas ir kelia daugiausiai klausimų. Filme yra pasakojama apie šeimą – motiną, dvi dukras ir komoje gulintį sūnų, – atsikraustančią į žymųjį Amitvylio namą, kuriame, natūralu, pradeda dėtis ypač keisti dalykai. Visi aplinkiniai žino apie namo istoriją, o ką tik atsikrausčiusi šeima, atrodo, apie tai nieko nėra girdėję.

Didelė filmo dalis tiesiog sukasi apie originalųjį filmą. Tai gali būti keistas Belės (akt. Bella Thorne), atsikraustančios į naują mokyklą, klasiokas, žinantis viską apie senąjį filmą ir besižavintis jo istorija. Gali būti ir daktaras, prisibijantis žymiosios aplinkos ir, negalėdamas paaiškinti keistų įvykių, tiesiog pabėgantis nuo atsakomybės. Galų gale veikėjai tiesiog atsisėda žiūrėti 1979 m. filmą, kas pasiekia visiško nesusipratimo ir keistumo lygį.

Galbūt dėl to galima sakyti, kad siaubas šiame filme yra paliekamas nuošalyje. Į „Pabudimą“ niekas neis dėl naujoviškų siaubo elementų ar įdomesnio siužeto, kadangi pernelyg ilgai dienos šviesos nematęs dar prieš tris metus nufilmuotas filmas jau iš anksto daugmaž perspėja apie savo kokybę. Siaubo elementai filme yra paviršutiniški, 95 procentais besiremiantys tik staiga iššokančių žmonių baisumu.

Beje, net ir tai filmas sugeba sugadinti. Staigiai iššokantys žmonės (ar gyvūnai, ar kiti padarai) yra pigiausias ir tuo pačiu turbūt efektyviausias siaubo filmų elementas, kurį naudoja visi, dėl ko jis žiūrovams yra stipriai nusibodęs. „Pabudimas“ sugeba šį triuką nuskandinti dar žemiau, kadangi didžiąją dalį laiko jie žiūrovus tiesiog apgaudinėja. Prireikia labai (labai) daug kantrybės, kol filmas pagaliau pradeda rodyti išties šiurpius vaizdus ar baisius staigius perėjimus, kadangi iki tol veikėjai tiesiog apsigauna. Žinot, kai žmonės filmuose sėlina kažko bijodami ir pasirodo, kad ten tiesiog vaikšto šuo? Čia šitas triukas yra naudojamas maždaug valandą laiko. Žiūrovų pasitikėjimas visada yra baigtinis ir čia tai yra įrodoma ypač sėkmingai, kuomet filmo pabaiga tiesiog neveikia.

„Pabudimo“ atmosfera yra bent sąlyginai kraupi – galbūt dėl tamsių tonų, galbūt dėl geresnės nei galima tikėtis muzikos. Tačiau tik tuomet, kai filmas atsiremia į siaubą, o tai užima gal du trečdalius filmo. Likusi dalis yra skiriama keistai, tiesiog nereikalingai istorijai apie mokyklą. Apie tai, kaip Belė persikelia į naują aplinką, susiranda naujų draugų, o visų tų draugų charakteriai baigiasi tuo, kad jie tamsiai rengiasi ir kalba taip, kaip mokyklą pamiršę scenaristai įsivaizduoja, kad kalba septyniolikmečiai. Paaugliška drama gal yra suprantama iš tos pusės, kad į filmą norima pritraukti jaunesnę auditoriją, tačiau visa tai yra įgyvendinama taip grubiai ir su tokia pastebima panieka paaugliams, kad planas iškart sugriūva.

Vienintelis filmą reguliariai gelbėjantis elementas (be to, kad jis trunka 85 minutes, kas yra nuostabu) yra jo aktoriai, kurie čia su gaunama medžiaga padaro daugiau, nei jų yra prašoma. Šiaip visi veikėjai yra paviršutiniški, jų sakomi dialogai – tiesiog nuobodžiai tiesmukiški, ir iš dalies veikia nebent grubiai kišamas šeimos aspektas bei tai, kad visi šeimos nariai turėjo susitelkti, kuomet Belės brolį ištiko nelaimė. Nepaisant silpnų veikėjų, Cameronas Monaghanas ir Jennifer Jason Leigh čia atrodo puikiai. Jie yra tarsi gimę vaidinti siaubo filmuose, kadangi jų išraiškos lengvai nenuskaitysi, o kraupiais jie gali tapti per sekundės dalį. Apie B. Thorne kažko ypatingo pasakyti negalima, kadangi nuo pavojaus visad bėgantys veikėjai ar aktoriai retai būna įdomūs, nors su šita užduotimi ji susitvarkė bent jau patenkinamai.

Ir kai jau žinote, kad „Amitvylio siaubas: pabudimas“ yra vidutiniškas (ir galbūt šiek tiek geresnis, nei galima tikėtis, o tikėtis galima nedaug) siaubo filmas, vis dar lieka klausimas, ar originaliojo filmo egzistavimas šio filmo pasaulyje yra protingas sprendimas. Teisingo atsakymo turbūt nėra. Bet pažadėti, kad apie tai galvosite ir išėję iš filmo, tikrai galiu. Ir tai yra turbūt vienintelis dalykas, kuris iš „Pabudimo“ gali įsiminti.

5.8
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
5.0
Režisūra
5.0
Kinematografija
6.0
Garso takelis
6.0
Techninė pusė
5.0
Aktoriai
8.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles