Jei dokumentinį filmą apie kokį nors daugiau ar mažiau žinomą personą įsivaizduojate tik kaip nuobodžiai pateiktą prisiminimų rinkinį, britų režisierius Asifas Kapadia savo darbais šį požiūrį stengiasi keisti. Septynių trumpametražių, keturių vaidybinių ir keturių dokumentinių filmų (iš jų – vienas trumpametražis ir viena antologija) autorius, kaip pats sako, „niekada nemėgo kalbančių galvų dokumentikos“, tad savo filmus konstruoja kiek kitokia maniera. 2010 m. daug palankių atsiliepimų sulaukė jo dokumentinis filmas apie „Formulės – 1” legendą triskart pasaulio čempioną brazilą Ayrtoną Senną („Senna“). Ne ką prasčiau sekasi ir kitam jo filmui „Amy“, šįkart skirtam muzikos srities garsenybei britų dainininkei Amy Winehouse, kurios neilgas gyvenimas nutrūko 2011 m. Juosta jau dabar yra pelniusi 19 įvairių apdovanojimų ir dar 30 nominacijų, o atsižvelgiant į tai, kad didžiosios prizų dalybos dar tik laukia, tikėtina, kad „Amy“ kraitis pasipildys dar bent keliais.
Taigi, „Amy“ pasakoja apie anksti užgesusią džiazo dainininkę Amy Winehouse. Tačiau nors atlikėjos gyvenimas susiklostė tragiškai, filmo kūrėjui buvo svarbiau parodyti išskirtinį jos talentą, neeilinį balsą, nepaprastus gabumus bei meilę muzikai, nei leistis į graudulingus prisiminimus. Filmas sukonstruotas iš asmeninių vaizdo įrašų, televizijos laidų, nuotraukų, paparacių pagautų kadrų – didžiumą dalį laiko ekrane matome pačią Amy, prisiminimai apie ją – o gal net ne tiek apie ją, kiek apie tuo momentu rodomą situaciją – skamba už kadro, dažniausiai atskirai net neparodant kalbančiojo. Tokiu būdu leidžiama kartu su Amy žengti jos pirmuosius žingsnius muzikinėje karjeroje, užkilti į šlovės viršūnę ir… kristi į prarają – šalia jau išvardytų dalykų – t. y. Amy Winehouse talento ir meilės muzikai, leidžiama pažinti ir tamsiąją mėnulio pusę: užgriuvęs milžiniškas populiarumas, alkoholis, narkotikai, bulimija tapo demonais, pasiglemžusiais talentingosios atlikėjos gyvybę ir filme labai gerai atskleidžiamas A. Winehouse degradacijos procesas.
„Amy“ sužavi originalumu ir gyvybingumu. Kaip jau minėta, didžiąją laiko dalį ekrane matoma pati A. Winehouse. Filmas sukonstruotas taip, kad žiūrovams leidžiama maksimaliai priartėti prie dainininkės ir stebėti jos gyvenimą iš labai labai arti, sukuriant vos ne esamojo laiko įspūdį. Tokiais momentais kyla dviprasmiškas jausmas – iš vienos pusės dabar galime būti tik dėkingi paparaciams už įamžintas A. Winehouse gyvenimo akimirkas, iš kitos pusės – leidžiama labai gerai suprasti, kad, ko gero, nei vienas nenorėtume atsidurti jos vietoje ir mokėti tokią šlovės kainą.
Filmui panaudota daug archyvinės medžiagos. Labai dažnai tai yra asmeniniai, draugų ar šeimos narių daryti vaizdo įrašai, todėl nieko nuostabaus, kad vaizdo kokybė nėra tobula. Tačiau intarpai išmaniai užpildyti nuotraukomis ar panoraminiais Londono vaizdais. Garso kokybė kartais taipogi nėra pati geriausia, tačiau vėlgi, reikia atsižvelgti į tai, jog daugumą filmui panaudotų vaizdo įrašų buvo daromi asmeniniam naudojimui, neprofesionalia įranga ir mėgėjiškai. Garso takelyje, žinoma, dominuoja A. Winehouse dainos – jų pasiklausius nelieka nieko kito, kaip tik pripažinti, kad A. Winehouse buvo išskirtinio balso atlikėja.
„Amy“ – originali, įtraukianti ir visiškai nenuobodi dokumentika apie neeilinio talento dainininkę Amy Winehouse – jos staigų kelią į populiarumą bei tokį pat staigų kritimą žemyn, nepavykus susidoroti su užgriuvusia šlove. Betarpiškumo įspūdis, kurį pavyksta sukurti filmo režisieriui, žiūrovus visiškai priartina prie atlikėjos gyvenimo ir leidžia pasijusti taip, lyg tuos trylika metų – nuo 1998 iki 2011 – būtume praleidę kartu su A. Winehouse.
