Anabelė 2

Šiurpioji lėlė Anabelė grįžta į kino ekranus ir pristato savo kilmės istoriją. Anabelė savo atskirą filmą gavo dar 2014 metais, prieš tai pasirodžiusi kaip siužeto detalė „Išvarymo“ projekte. Ir nors pirmojoje dalyje jos potencialas ir buvo realizuotas visai neblogai, bet vistik – silpnai. Tad kūrybinė grupė gerokai pasitempė ir pristatė filmą „Anabelė 2“ – ko gero, rimčiausią metų siaubo projektą, kuris lygiavertiškai gali stoti koja kojon su „Išvarymo“ dualogija. Bet apie viską nuo pradžių.

Siužetinė linija prasideda nuo lėlininko istorijos, kuris verčiasi miestelio žaislų parduotuvėlei kurdamas lėles. Vieną dieną, jam su šeima grįžtant namo, atsitinka siaubinga nelaimė, kurios metu žūsta jų dukra. Daugiau nei dekadą po avarijos jie gyveno izoliavę save nuo pasaulio, kol galiausiai nusprendžia savo erdvų namą paskirti kilniam tikslui – leisti apsigyventi mergaitėms iš prieglaudos. Ir kai, rodos, namus vėl užliejo vaikų juokas ir klegesys, būtent tuomet ir prasideda visa demoniškumų pasiutpolkė.

Find me…

Žiūrovas į siužeto istoriją įvedamas labai paprastai – per šeiminyniškos idilės prizmę. Čia jo nevargina kažkokios iki skylių nudilintos siaubo filmų klišės, o jaučiamas siužetinis inovatyvumas, kas šiųdieniuose siaubo filmuose – labai retas aspektas. Žiūrovui leidžiama užsiliūliuoti ta šeimyniška idile taip, kad net nepagalvotum žiūrįs siaubo filmą. Tik kai jau atsiduri siužetinėje komforto zonoje, prasideda visos anomalijos ir jauti, kaip vis labiau esi smaugiamas sėkmingai plėtojamos įtampos. Būtent to įtaigaus siaubo filmų faktoriaus ir tikiuosi, kai imi tikrai jausti psichologinį šokiravimą ir sąmonės klaustrofobiją. Ir dievaži, šis filmas tai tikrai sėkmingai pristato!

Šio siužeto privalumas – autentiškumo skonis. Čia nerasite keletos medinių istorijų po vienu stogų, kurios vyksta kiekviena sau ir tik pabaigoje kažkaip apsijungia. Šiame filme istorijos apjungiamos labai produktyviai nuo pat pradžių ir kas svarbiausia – čia labai įtaigiai įkorporuojamas pats siaubo faktorius, kuris vyksta ne tik tiesioginiame apsireiškimų lygmenyje, bet atsispindi ir kitose plotmėse. Todėl filmas išsijaučia kaip tikrai gyvas organizmas, kurio funkcionavimas labai sklandus.

Closer…

Anabelė – tai vienas iš kriaupiausių siaubo personažų, sukurtų kino istorijoje. Ir ne vien todėl, kad jos demoniškas žvilgsnis ir subtili šypsena skelia smegenis per pusę vien žiūrint į ją ir kad neįmanoma įsivaizduoti, jog kažkas ją galėtų traktuoti kaip Gražią lėlę. Nuostabu tai, kad nors pirmoji „Anabelės“ dalis kino kritikų ir buvo sutikta ganėtinai silpnai, ir antrosios dalys dažniausiai būna ne ką geresnės, būtent ši Antroji dalis jaučiasi atsirevančavusi už abi dalis. Auditorija buvo tiek įbauginta psichologinio lėlės faktoriaus, kad kiekvienas scarejump momentas suveikdavo mažiausiai trigubai stipriau. Siužetas nuostabus tuo, nes nežinai, kas bus toliau – veiksmas nėra legvai nuspėjamas, kaip įprasta klišiniams kino, ypač siaubo, filmams. Ir, kaip pavyzdžiui, šis filmas buvo lyg gėlas šaltinio vanduo po siaubingai prėsko prieš tai žiūrėto „Amityvilio: Pabudimo“ palikto poskonio.

Found you…

Kadangi greta siužetinės įtampos eina specialieji efektai ir montažas – galima tik pasakyti, jog čia buvo padarytas herojiškas darbas: nuo pat įvykių pradžios techninis filmo strategavimas vyko tiesiog nuostabiai, montažo komanda realizavo geriausias filmo detales, o specialieji efektai neleido prarasti budrumo ir puikiai užpildė filmo sijas.

In here…

Reziumuodamas galiu pasakyti, jog kintematografiškai – tai labai dosnus ir dėkingas filmas skurdžioje mūsų siaubo filmų visatoje. Jis turi visko, kas privers pasišiaušti Jūsų odos gumbelius, ne kartą klyktelti ir svarbiausia – jaustis be galo nepatogiai patogiai. Tad jeigu esate siaubo filmų mėgėjas – nepraleiskite šanso pamatyti, nes tai, kol kas, geriausia, ką mes turime. Kol kas…