Veiksmo filmai jau seniai džiugina mus adrenalino pliūpsniais, o dabar egzistuoja tokia banga, kurioje svarbiausia – kovų scenų choreografiją. Kas dar yra ant bangos, paklausite jūs? O gi moterys, kurios karšia kailius ne prasčiau, nei seni raumenų kalnai, darydamos tai labai grakščiai. Ir kas geriau gali perteikti moteris, veiksmą, įspūdingas gaudynes, įvairiausias suktybes ir kovas, jei ne kultinis prancūzų režisierius Lucas Bessonas? Būtent jo naujasis darbas atkeliauja į kino teatrus, o jo pagrindinė veikėja yra „Anna“.

Anna – paprasta Rusijos mergina, gyvenimui prasimananti iš matrioškų pardavinėjimo turguje. Netikėtai jai nusišypso sėkmė, kai agentas pakviečia merginą į Paryžių ir pasiūlo tapti modeliu. Ji yra įspūdingo grožio, tad labai greitai jos karjera patraukia visų pasaulio ženklų dėmesį. Kaip ir turtingų vyrų. Ir tada paaiškėja, kad Anna šiaip jau nėra tokia ir paprasta. Ji turi daug paslapčių ir aukščiausio lygio KGB apmokymų patirtį. Netrukus paaiškėja ne tik skaudi Annos praeitis, bet ir tai, kaip visas pasaulis jai apsiverčia susidūrus su ypatinguoju agentu iš JAV.

Bendras pastebėjimas – Lucas Bessonas pastaruoju metu, ar pastarąjį dešimtmetį, nebesukuria nieko gero. Visi jo filmai pamažu griūva it kortų nameliai, nors ambicijos visada buvo aukščiausiame lygyje. Toks buvo „Valerianas“, o dar labiau nevykusi istorija buvo „Liusi“. Tik ten režisierius turėjo super duper aktorę – Scarlett Johansson. Žiūrėti, kaip ši puiki aktorė dalyvauja kovose – tikras malonumas. Tuo tarpu „Anna“ šiuo aspektu nusileidžia. Bet apie tai vėliau.

Taigi, „Anna“. Daug vilčių su anonsu sukėlęs filmas, visgi, nėra visiškas dugnas. Bet nėra ir aukščiausias lygmuo, kokio norėtųsi. Pradėkim nuo pradžių. Vienas esminių filmo trūkumų yra tai, jog kūrėjai labai nekukliai bandė sukurti „Nolano“ efektą šokinėjant laiku tai pirmyn, tai atgal. Pajudam į priekį tris metus, tada atgal penkis, tada į priekį dar tris, tada pusmetį atgal, tada į priekį, tada tris mėnesius dar į priekį, tada dar atgal. Taip, viskas ekrane atrodo tokia košė, kaip ir prieš tai buvęs sakinys. Yra tiesiog visiškas absurdas žiūrėti istoriją taip, kaip ji buvo rodoma. Net ir suprantant viso to motyvą.

Toks mėtymasis laiku sukuria dar vieną skylę – detalių neatitikimą. Jeigu neklystu, o manau ne, nors laiko nuovoką praradau ties antrąja filmo dalimi, tuo metu, kai veiksmas jau vyko apie 1992-1993, KGB (!) pastatas dar visas yra nuostabiai išdekoruotas CCCP KGB. Pirmiausia, tuo metu nebebuvo Sovietų sąjungos. Antra, tuo metu KGB jau buvo išformuota. Pora minusų. Tuomet – KGB vadovo kabinete kabo Lenino ir tariamo Stalino portretai, nors akivaizdu, kad antroji persona tikrai nėra Stalinas. Dar minusas. KGB naudojo BMI kompiuterius. Hahahaha, atleiskit, nepatikėsiu gyvenime tokia nesąmone. Ypač, jei kalba eina apie 1985 metus. Ir tokių detalių filme yra daugiau nei galima suskaičiuoti ant abiejų rankų pirštų.

Jau nekalbant apie pačią siužetinę liniją. Joje yra nemažai skylių, istorija vietomis persipina taip, kad tie vadinamieji „siužetiniai vingiai“ atrodydavo tiesiog smarkiai perspausti. Ir, beje, prie to tikrai prisideda laikas. Tačiau nemeluosiu, filmas tikrai porą kartų maloniai nustebino. Gaila, bet būtent tų vietų negaliu išskirti dėl to, kad gana stipriai atsiskleis praktiškai visas filmas. Ir nepaisant malonių istorijos plonybių, kurių galėjo būti gerokai daugiau, šioje viską sugadino pati pabaiga. Ji buvo nuspėjama, turbūt, nuo filmo vidurio. Galiausiai, tam tikros istorijos detalės išvis buvo nereikalingos.

Kalbant apie nereikalingumą. Filmas trunka lygiai dvi valandas be vienos minutės. Tai yra maždaug 29 minutėmis per daug. Viskas būtų idealiai susižiūrėję, jei filmas būtų buvęs būtent tradicinės, standartinės 90 minučių trukmės. Pertemptos neaiškios sekso scenos, keisti dviejų moterų santykiai, nesuteikiantys jokios prasmės ar pridėtinės vertės, o dar ir galiausiai erzinantys viso filmo metu. Suprantama – flashbackai, arba grįžimai į praeitį, buvo tam, kad galėtume geriau suprasti veikėją. Bet jie padaryti GEROKAI per ilgi ir didžiąją daugumą tos neaiškios smurto istorijos buvo galima tiesiog trinti lauk.

Visgi, kelis pliusus filmas turi, nors už tam tikrus dalykus taip pat galima papeikti. Pirmiausia – filmas kuria ypatingą autentišką atmosferą. Taigi, pradžioje daug veiksmo aplink vyksta rusų kalba, net ir iš tos pačios Annos. Už ką reiktų pasidžiaugti – dauguma aktorių – tikri rusai, kalbantys be jokio dirbtinio akcento. Tiesa, ne visi, ir čia pamažu išlenda toji problema. Jei kuriant filmą kilo mintis būti autentiškam, tai kodėl po 20 minučių ši mintis pametama? Gavosi toks pusiau skustas, pusiau luptas išpildymas.

Kitas dalykas, kuris buvo geras, tai patys aktoriai. Helen Mirren buvo visiška šios juostos žvaigždė. Paskutinis jos ištartas žodis filme, su tokia emocija ir veido išraiška, parodė kokia nuostabi ir kaip puikiai prisitaikanti yra ši aktorė. Prie jos prisidėjo ir gana neblogai rusą suvaidinęs, net sąlyginai toleruojamą akcentą turintis Luke‘as Evansas. Jam pavyko įsijausti į personažą ir jo emocijos neatrodo perspaustos, nors labiau žavėjo amerikietiškasis jo atitikmuo – Cillianas Murphy‘is. Jo personažas buvo itin maloniai žiūrimas, savotiškai suktas, bet gerai apsukęs ir pačią Anną. Kalbant apie pagrindinio vaidmens atlikėją super modelį Sasha Luss, ji kelia dvejopus veiksmus. Pirmasis – ji išvaizdi ir vaidinti tikrai gebanti moteris. Atsižvelgiant, kad tai yra jos debiutas pagrindiniame vaidmenyje, tai pasirodymas tikrai geras. Ta ne itin maloni pusė – jos judesiai. Akivaizdu, kad ji, kaip modelis, juda gerai, tačiau ne veiksmo scenose. Čia ji judėjo lyg lenta, kuriai nesilankstė kojos, kovų choreografijos, nors ir sumontuotos dinamiškai, bet dėl Sashos nerangumo viskas labai nublanko. Iš esmės, kai stebi kovojant Scarlett Johansson – matai agresyvų ir aistringą pasadoblį. Kai stebi Sashą – matai Petrą su triko, bandantį šokti Gulbių ežerą. Taigi, vaidina ji gerai, bet kaunasi – kol kas labai silpnai.

Na, o techninės detalės čia smarkiai neužkliuvo. Visi, matę Luco Bessono filmus žino, kad jie turi didelius biudžetus ir stiprius profesionalus, galinčius apdirbti filmą taip, kaip reikia. Ir iš tiesų, vizualiai čia viskas buvo gerai. Tiek garso takelis, tiek montažas, viskas atrodė tinkama. Net tam tikra scena su greitu užsakymų vykdymu, buvo tikrai gerai sumontuota ir būtent TOKIO veiksmo norėjosi filme.

„Anna“ yra smarkiai nuviliantis filmas. Nepaisant to, jame galime įžvelgti ir kelis gerus dalykus, kurie morališkai nesužlugdo. Labai didelį potencialą turėjusi istorija, kuri prasileido porą šūvių į kiekvieną koją ir dar pilvą. Istoriją tegelbėjo aktoriai ir pati įdomi idėja, tačiau jos išpildymas yra toji silpnoji filmo grandis.

5.2
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
4.0
Režisūra
4.0
Kinematografija
6.0
Garso takelis
6.0
Techninė pusė
5.0
Aktoriai
6.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Tomas / 2019 liepos 11

    Nesuprantu kodel kritikai si filma vertina prastai, o auditorija gerai arba labai gerai… Filmas is ties geras, ir itraukiantis. Buvo keletas scenu kurie atrode nereikalingi, bet tai filmo nesugadino.

  2. Tachiras / 2019 lapkričio 10

    Cituoju recenzijos autorių „Pora minusų. Tuomet – KGB vadovo kabinete kabo Lenino ir tariamo Stalino portretai, nors akivaizdu, kad antroji persona tikrai nėra Stalinas“
    Ne visi žmonės visose srityse yra žinovai, bet jei bandai tokį vaidinti, tai bent pasidomėk tuo ką rašai. Antrame portrete buvo Feliksas Dzeržinskis, o ne Stalinas.