Juostos režisierius Peter Segal dar praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, vos pradėjęs režisuoti, pasiekė savo karjeros aukštumą ir sukūrė keletą visiškai vidutinių ir klišinių komedijų. Taip, jo viršūnė buvo tik keletas vidutinių kūrinių, pasiekusių nemažą populiarumą mūsų krašte, bet nepasiūlysiu nieko, dėl ko reiktų džiaugtis. Įkvėptas tokios sėkmės (arba jei pažiūrėsi kitaip – nesėkmės) jis ir toliau kepė panašias juostas – alsuojančias praėjusiomis dienomis, nuskurusiu siužetu, originalumu prilygstančiomis kokios nors telenovelės 50-am sezonui. XXI amžius nepasigailėjo kūrėjo, nepasigailėjo ir jis mūsų.
Siužetas
Pagrindinė filmo veikėja Maja (akt. Jennifer Lopez) jau nebe paauglė ar vos mokslus baigusi jaunuolė. Ji jau daugybę metų dirba mažmeninės prekybos parduotuvėje. Viskas būtų gerai, tačiau ji pati nėra patenkinta tokia padėtimi, nes parduotuvės labui dirba sunkiai ir yra atsidavusi, tačiau nesijaučia už tai įvertinta. Pasitaikius progai ji siekia aukštesnio posto, tačiau ir vėl, nepaisant sugebėjimų, yra nurašoma dėl to, jog neturi tinkamo išsilavinimo. Vieną dieną viskas pasikeičia – ji netikėtai pakviečiama darbo pokalbiui į kur kas prestižiškesnę įmonę pareigoms, apie kurias galėjo tik pasvajoti. Dar labiau moteris nustemba, kai pokalbio metu paaiškėja, jog darbdaviai ją laiko prestižinių universitetų alumne ir įspūdingą patirtį turinčia specialiste. Puikus antras šansas pradėti tai, apie ką svajojo. Deja, ji rimtai neįvertino visų kartu laukiančių rūpesčių ir sunkumų.
Skleidžiama žinia, žinios ir susipainiojimas
Pradžioje filmas turėjo pakankamai aiškią žinią ir moralą, kurį norima pasakyti. Pirmiausia, ne visada tik išsilavinimas apibrėžia tavo gebėjimus ir ne tik pagal jį, o ir pagal darbus reikia vertinti, tarkime, potencialų darbuotoją. Viskas būtų kaip ir gerai, nes tiesos tame yra, nors absoliutinti niekuomet nereiktų. Viskas pasisuka kur kas blogesne linkme, kai pagrindinė juostos veikėja keikia išsilavinusius žmones, o antraplaniai tam entuziastingai pritaria. Keikia ne konkrečius, galbūt to vertus, bet apskritai visus, o tai jau šioks toks kraštutinumas, skleidžiantis ne tokią gerą žinią – išsilavinimo jums nereikia, juk jie visi “šikniai”, o aš pati šauniausia, tik manęs niekas neįvertina. Turbūt skamba girdėtai, nes tokių minčių galime sutikti kone kasdien, tik būtų smagu, jog tokių minčių skleidėjai netaptų pagrindiniai filmų veikėjai.
Ne visai išpildyta, bet vis tik paminėta buvo ir kita, mano manymu, svarbesnė problema, kuri aktuali ir šiandien – nenoras įdarbinti vyresnius žmones. Net keletą kartų filme nuskamba frazės, kuomet į 5-ą dešimtį įkopsianti moteris, yra dėl to nurašoma. Problema paminima ir toliau koncentruojamasi į kitus filmo aspektus.
Ir galiausiai trečias vingis, kuris viską sumaišo, todėl lieka neaišku, į ką vis tik labiausiai kūrėjai norėjo atkreipti dėmesį. Bene akivaizdžiausiai vystoma mintis apie buvimą savimi, pasimetimą tarp melo ir įsijautimą į vaidmenį. Ji pradedama vystyti nepabaigus pirmų dviejų, nenatūraliai ir staigiai sujungiant su visiškai nereikalingu siužetiniu vingiu, kurio kažkaip net nesitikėjau, nes atrodė pernelyg kvailas, jog kūrėjai jo imtųsi. Pateikiant visko po truputį ir nepadarant nieko iki galo galutiniame variante visa tai virsta į nieką.
Aktoriai ir veikėjai
Tai tikrai nėra prasčiausias J. Lopez vaidmuo ir filmas, kuriame vaidino, bet dainininkė vis dar išliks nesuvaidinusi nieko reikšmingo ir įsimintino. Atsižvelgiant į filmo nesudėtingumą, tai viskas buvo savo vietoje, bet kai ribos neaukštos, tai ir išskirti nelabai yra ką. Kalbant apie jos veikėją užsikabinti galima už kur kas daugiau detalių. Jei jau filmas pabrėžia, kad veikėja neįvertinama dėl savo išsilavinimo, tačiau gebėjimai puikūs, todėl logiška būtų kokia nors forma tai parodyti. Deja, ypatingų jos gebėjimų pastebėti neteko. Daugumoje situacijų ją tiesiog lydėjo sėkmė, atsitiktinumai ir genialiausi planai apsiribodavo tiesiog „turime sukurti pigiau, turime sukurti geriau“, be jokių konkretesnių minčių išdavų. Idėja, su kuria veikėja turėtų pademonstruoti, kokia ji gabi ir gali viską padaryti pati, realybėje greičiau būtų atgrasi, bet tiek to.
Iš antraplanių veikėjų būtų galima išskirti Zojos personažą, kuriame įvyksta šioks toks virsmas ir galime pamatyti skirtingas veikėjos puses lyg skirtingus veikėjus. Bėda, jog pirmajai pusei buvo suteikta per mažai dėmesio, kad būtų spėta ją įsiminti, prie jos priprasti ir dar geriau pajausti įvyksiantį virsmą. Kiti veikėjai iš esmės atlieka tik komiškų situacijų išpildymo funkciją, o tos situacijos labai jau įprastos ir nuspėjamos, todėl, kaip komedija, šis filmas labai nuobodus ir nė kiek nekeliantis juoko.
Pabaigai
Neišvystyta pagrindinė mintis ir tarpusavio prieštaravimai nereikalingai apsunkina šiaip jau lengvą, kaip pūkelis, turėjusį būti filmą. Nesupraskite neteisingai. Sunkus jis nepretenduoja tapti, tačiau koncentracija liko ne ten, kur turėjo būti, o apverktina komedinė pusė neišspaudė nė vienos šypsenos mano paniurusiame veide. Vis tik žiūrovams, kuriems filmas tėra laiko praleidimas be jokių snobiškumo ir gilesnės kokybės paieškų, juosta turėtų patikti, teigiamai nuteikti ir galbūt netgi motyvuoti geriems tikslams.
