Recenzija

Apgaulinga ramybė

Serenity

Apgaulinga ramybė
N-16Drama, Trileris

Metai:
2019 m.

Trukmė:
106 min.

Šalis:
JAV

Režisierius:

Steven Knight

Vaidina:

Matthew McConaughey, Anne Hathaway, Jason Clarke, Diane Lane

Platintojas:
Acme Film

5.7
Recenzijos autorius:
6.2
Redakcijos vertinimas:
5.6
Lankytojų vertinimas:
5.3

Recenzijos autorius:

Mykolas Kriščiūnas

Paskelbta:

2019 02 05

Niekas jūsų negali paruošti „Apgaulingai ramybei“. Net ir akivaizdžiai ironiškas pavadinimas, iš anksto įspėjantis, kad ramybės šiame filme nebus. Vien per pirmas tris minutes susivėlęs, nekalbus ir susikaupęs žvejybinio laivo kapitoną vaidinantis Matthew McConaughey peiliu užpuola du turistus, sumokėjusius jam didžiulius pinigus, kad šie galėtų ramiai pažvejoti vidury vandenyno. M. McConaughey įkūnijamas Beikeris to pasiplaukiojimo metu pamato savo ilgai gaudytą didžiulį tuną, viso filmo metu nevykusiai atstojantį baltą banginį, ir spjauna į turistus, neleidžiančius jam susikaupti gaudant išsvajotąjį grobį. Toliau viskas tik dar keisčiau.

Pamačius filmą sunku papasakoti, apie ką jis yra. Tradicinė jo santrauka – kad „Apgaulinga ramybė“ yra filmas apie tai, kaip buvusi Beikerio žmona Karen (akt. Anne Hathaway) paprašo dėl jųdviejų sūnaus nužudyti jos dabartinį turtuolį vyrą (akt. Jason Clarke) – tiesiog neatspindi filmo keistumo. Jam prireikia kokio pusvalandžio vien tam, kad prieitų prie šios siužeto dalies; iki tol istorija bando įtikinti, koks piktas, rimtas, užsispyręs, visų moterų mylimas, daug geriantis ir rūkantis yra Beikeris. Visą tą laiką, tiesa, daugiausiai darbo atlieka ne scenarijus, o pats M. McConaughey. Beikeris nėra įdomus veikėjas pats iš savęs (jis daug ką slepia ir mažai kalba, o slepiama jo istorijos dalis nėra kažkuo intriguojanti), bet į niurzgantį, tyliai ir ilgesingai kalbantį bei staigiai užrėkiantį M. McConaughey galima žiūrėti ilgai. Savo laisvumu ir intensyvumu jis įtraukia.

Jokie personažai galiausiai čia nepalieka tokio įspūdžio, kad po filmo juos aiškiai atsimintum. Kaip Beikeris yra tylus, piktas ir užsispyręs žvejys, taip J. Clarke‘o įkūnijamas Frenkas yra taisykles pinigais apeinantis, neigiamo atsakymo seniai negirdėjęs turtuolis, kurio kiekvienas žodis yra pasakomas tam, kad žiūrovai jo dar labiau nemėgtų. Beikerio pagalbininką įkūnijantis Djimonas Hounsou yra iššvaistomas kaip visiškai klišinis religingas juodaodis, kurio vienintelė užduotis yra kalbėti apie moralę ir Dievą. Diane Lane pusę laiko praleidžia pro savo langą iš tolo žiūrėdama į M. McConaughey, ir ji net nėra nuobodžiausia filmo veikėja.

Niekas nėra iššvaistomas taip, kaip Karen vaidinanti A. Hathaway, prašanti buvusio savo vyro, kad ją apsaugotų nuo dabartinio. Nuo „Tarp žvaigždžių“ taip ir nepasirodžiusi jos talentui prilygstančiame filme, čia ji atlieka keistą bejėgės žmonos vaidmenį, kur kiekvienoje scenoje maldauja kokio nors vyro, kad jis kažką padarytų. A. Hathaway verkti tikrai moka – ji tai daro kiekviename savo filme, – tačiau čia ašaros neturi jokio efekto. Dar kartą vaidinti su M. McConaughey ir gražioje saloje vaikščioti apsirengus prabangius kostiumus turbūt yra patraukli mintis, tačiau ji nusipelno žymiai, žymiai geriau.

Taip kad gilių personažų „Apgaulingoje ramybėje“ nelaukite. Nors jų tikėtis būtų visai natūralu. Filmą parašė ir režisavo Stevenas Knightas – vienas žymiausių scenaristų Holivude. Jo parašytas „Lokas“, kuriame Tomas Hardy‘is pusantros valandos tiesiog važinėja mašina ir kalbasi telefonu, yra vienas įdomiausių šio dešimtmečio filmų. S. Knightas sugeba sukurti įdomius veikėjus, o dramą ir įtampą jis iššaukia netikėčiausiose vietose. Ir visgi gavęs didesnį biudžetą bei Oskaruose pripažintus aktorius jis nusprendė pastatyti „Apgaulingą ramybę“.

Interviu apie savo filmą metu kūrėjas minėjo, kad prieš savo projektus jis iškelia sau užduotį žaisti su žmonių lūkesčiais, apgauti juos ar net patį save. Čia jam tai pavyksta padaryti su kaupu. Taip, filmo centre yra žadėtoji moralinė dilema apie vyro nužudymą siekiant apsaugoti savo vaiką ir senąją meilę. To užtektų gana paprastam, tiesmukiškam filmui, kuriam skyrus daugiau laiko būtų galima sukurti dar stipresnius vaidmenis aukščiausio lygio aktoriams ir dar kartą prastumti juos į Oskarų sezoną.

Vietoje to filmas pradeda lįsti į tokias filosofines ir moralines idėjas, kokių niekam nežadėjo. Ant popieriaus „Apgaulinga ramybė“ tampa įdomia ir kine dar tikrai nematyta keršto fantazija. Pačiame filme ta fantazija, tiesa, neturi rimto pagrindo ir atrodo kaip sukurta vien tam, kad per prievartą šokiruotų žiūrovus. Reikia pripažinti, kad S. Knightui tai padaryti pavyksta. Filmas galiausiai visiškai pašėlsta, kadangi visi supranta, kad tiek laiko kino salėje investavę žiūrovai jau nenusisuks atgal, kad ir kaip norėtų ir kad ir kaip jiems nuo informacijos pertekliaus skaudėtų galvą.

Galiausiai „Apgaulinga ramybė“ vis tiek išlieka šokiravimui skirtų idėjų kratiniu. Čia yra kostiumuotas Jeremy‘is Strongas, nepasitikėdamas savimi bėgiojantis po salą ir po nosimi burbantis banalybes. Yra ir sala, kurioje vyksta filmo veiksmas ir apie kurią galima parašyti atskirą esė; šitoje saloje kažkokiu būdu visi viską žino, o gal niekas nieko nežino, ir taip toliau. Ir šiaip viskas čia primena kūrinį žmogaus, kuris paskaitė „Mobio Diko“ aprašymą ir pagalvojo, kad jam reikėtų pritaikyti tą istoriją moderniems laikams.

„Apgaulingoje ramybėje“ visko įvyksta tiek daug ir viskas keičiasi taip greitai, kad galiausiai neįmanoma patikėti, kad šitas filmas truko mažiau nei dvi valandas. Bet tokie yra metų pradžioje pasirodantys filmai – sunkiai suprantami, neatitinkantys normų ir kažkiek žavintys. Tik gal ne tiek, kad žiūrėtum antrą kartą.

6.2Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
5
Režisūra:
6
Kinematografija:
6
Garso takelis:
6
Techninė pusė*:
6
Aktoriai:
8
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D