“Apkerėtas”- vienas žinomiausių genialiojo Alfredo Hitchock’o kūrinių, sukurtas dar 1945-ais metais. Tikriausiai šio režisieriaus net nereikia pristatinėti. Na, o jei dar yra nežinančių, tai neskaitant šio filmo, gilesniam susipažinimui dar tikrai verta būtų pasižiūrėti “Rear Window”, “Notorious” ar “Psycho”. Žinoma, skonis tokiuose pasirinkimuose yra labai individualus, tačiau bet kuris kinomanas turėtų būti bent jau susipažinęs su šio režisieriaus kūryba. Grįžtant prie mūsų aptariamo filmo, filmas laimėjo Oskarą už geriausią metų garso takelį, tačiau, Billy Wilder’io “The Lost Weekend” šįkart aplenkė Hitchcocką tiek geriausio filmo, tiek režisieriaus kategorijoje.

Įdomus faktas apie šį filmą yra tai, kad pagrindinio veikėjo John Ballantyne’o sapnai buvo sukurti visiems gerai žinomo dailininko Salvadoro Dali. Pradžioje buvo sumanyta įdėti kelis jų epizodus (buvo sukurta apie pusvalandžio trukmės scena!), tačiau galiausiai dėl techninių priežasčių scena buvo sutrumpinta iki vos kelių minučių.

Filmo siužetinė linija

Filmo pradžioje susipažįstame su viena iš pagrindinių filmo veikėjų – psichiatre Constance Petersen (Ingrid Bergman). Įprastą gydymo įstaigos rutiną sutrikdo atvykęs jaunas gydytojas (Gregory Peck), turintis pakeisti vieną iš savo karjerą baigiančių psichiatrų. Viskas vyktų įprasta tėkme, tačiau Constance pradeda pastebėti keistą naujojo daktaro elgesį. Visuomet analitišką ir šaltą gydytoją pamatome visiškai pasimetusią ir sutrikdytą kylančių naujų pojūčių, per kuriuos ji nesugeba adekvačiai įvertinti esamos situacijos. Siužetui pasisukus kita linkme ir atskleidus atvykusio daktaro paslaptį, veiksmas sukoncentruojamas ties Constance’os ir jos naujojo paciento, John Ballantyne’o, gydymo istorija, o kartu ir šioje istorijoje besivystančiu asmeniniu santykiu. Neaiški žmogžudystė, amnezija, susižavėjimas ir iš viso to kylanti painiava – žodžiai, geriausiai apibūdinantys filmo siužetą. Ar tikrai žmonės visuomet yra tokie, kokius juos matome savo akimis? Ar įmanoma adekvačiai įvertinti kito žmogaus būklę, jeigu jausmai tiesiog liepia jį išteisinti? O galbūt tokiu būdu tiesiog bandome užglaistyti tai, kas mūsų sąmonei būtų per daug nepakeliama? Kuomet atskleidžiami tikrieji veikėjų veidai, palengva pradeda aiškėti visa filmo paslaptis ir vyksmas tampa kriminalinės istorijos psichoanalitine analize su romantiniais prieskoniais.

Vaidyba ir techninė filmo pusė

Ingrid Bergman ir Gregory Peck atliko pagrindinius filmo vaidmenis. Žinoma, ne naujiena, kad šis duetas eilinį kartą sugebėjo idealiai įkūnyti jiems sukurtus veikėjus. Constance – jauna, griežtai analitiška ir šalto proto psichiatrė, kuri visiškai sutrinka susipažinusi su išvaizdžiu nauju daktaru. Rodosi, kad mergina dar niekada nėra pakliuvusi į tokią situaciją, kurioje ji visiškai netektų kontrolės. Atsiskleidžia visiškai kita – besirūpinanti ir švelni merginos pusė, kurios, atrodo, ji pati vengia. Matome, kad aktorės vaidmuo labai dviprasmiškas ir kintantis.

Peck’as taip pat gavo dvipusišką vaidmenį – pasitinkinčio savimi gydytojo ir sutrikusio, atmintį praradusio ir pasimetusio savo praeityje paciento, kuris mėgina išsigelbėti, kabindamasis už bet kokių praeities užuominų, Svarbus ir antraplanio veikėjo Michael Chekhov’o (vadinęs Constance’os draugą daktarą Brulov’ą) vaidmuo. Aktorius vaidino situaciją nagrinėjusį ir nuolat sarkastiškai juokaujantį psichiatrą (“Good night and sweet dreams… Which we’ll analyze at breakfast”), kurio įsikišimas buvo didelis postūmis visos bylos išsprendimo link. Reikia pažymėti, kad šio psichiatro vaidmuo labai stereotipizuotas. Pradedant išvaizda, kuri labai primena psichoanalizės klasikų S. Froido, C. G. Jungo ir pan. ir baigiant charakteriu, kuris galėtų apibūdinamas kaip “pamišusio daktaro”.

Filme vartota nemažai psichoanalitinių sąvokų, kurios bus nelabai suprantamos su profesija nesusipažinusiems žiūrovams. Juokinga, kad nemažai gana rimtų koncepcijų buvo gerokai supaprastintos. Bet, kaip bebūtų, profesinė kalba ir tikslus diagnozavimas tikrai nėra pats filmo pagrindas, todėl tai nebus kliūtis žiūrovui. Taip pat įstrigo tai, kad filme labai daug muzikos, kuri nuolat palaiko foną, stipriai prisidėdama prie nuotaikos kūrimo.

Žinoma, kaip ir visuose filmuose, taip ir šiame, randame klišių. Pavyzdžiui, nusideginimas ant John’o rankos matomas tik toje scenoje, kurioje apie jį veikėjai kalbasi. Visose kitose, kur aiškiai matomos jo rankos, jo kažkodėl nesimato. Arba, scenoje, kurioje daktaras Brulov paprašo jaunosios psichiatrės užrašų, galime pastebėti, kad jis tušinuką iš savo kišenės išsiima du kartus. Taip pat, kuomet John’as daktaro namuose numeta kavos puodelį ant žemės, kažkodėl iš jo neišsilieja kava, o jame pačiame galime pamatyti įdėtą juodą nejudantį diską, turintį “atlikti” kavos vaidmenį.

Apibendrinimas

“Apkerėtas” – tai filmas, kuriam būdingas tipiškas Hitchcock’iškai supainiotas siužetas, sukoncentruotas ties amnezijos paveikto paciento praeitimi. Vien jau ši diagnozė parodo, kad filme susidursime su daug neatsakytų klausimų ir neaiškumų, kuriuos mėgins išnarplioti jauna psichoanalitikė ir jos pagalbininkas, pačiuožusį psichologijos klasiką primenantis, daktaras Brulov’as. Be detektyvinės-analitinės bylos narpliojimo, filme žiūrovams pateikiama ir romantiška meilės istorija tarp gydytojos ir jos paciento, kurios pabaiga priklauso nuo minėtosios bylos sprendimo sėkmės.