Recenzija

Apsireiškimas

L‘apparition

Apsireiškimas
N-13Drama

Metai:
2018 m.

Trukmė:
144 min.

Šalis:
Prancūzija

Režisierius:

Xavier Giannoli

Vaidina:

Vincent Lindon, Galatea Bellugi, Anatole Taubman

Platintojas:
Best Film

7.8
Recenzijos autorius:
6.8
Redakcijos vertinimas:
6.5
Lankytojų vertinimas:
10

Recenzijos autorius:

Viktė Džiaugytė

Paskelbta:

2018 09 11

Prancūzų režisieriaus bei scenaristo Xaviero Giannoli filmografija kol kas dar nėra labai ilga (kita vertus – septyni filmai taipogi yra ir pakankamai nemažai), tačiau jo kūryba bent jau gimtinėje yra ryški ir pastebima. Nuo 1993 m. pradėjęs kurti trumpametražius filmus, po dešimtmečio jis debiutavo su šiek tiek kontroversiško siužeto drama „Alkani kūnai“ (pranc. „Les corps impatients“, 2003 m.), kuri už jaunųjų aktorių Lauros Smet ir Nicolas Duvauchelle‘io pasirodymus buvo nominuota Cezariams. Panašaus likimo sulaukė ir vėlesni jo darbai: trečiasis X. Giannoli filmas – muzikinė romantinė drama „Kai buvau dainininkas“ (pranc. „Quand j‘étais chanteur“, 2006 m.) – buvo atrinktas į Kanų kino festivalio pagrindinę konkursinę programą ir varžėsi dėl Auksinės palmės šakelės, tą patį pakatrojo 2009 m. drama „Į ištakas“ (pranc. „A l‘origine“), vėliau dar ir nominuota net vienuolikai Cezarių (iš kurių laimėjo vieną), 2012 m. juosta „Superžvaigždė“ (angl. „Superstar“) dalyvavo Venecijos kino festivalio konkursinėje programoje, ten pat pristatyta ir komiška muzikinė drama „Margarita“ (pranc. „Marguerite“, 2015 m.), vėliau surinkusi taipogi 11 Cezario nominacijų, iš kurių keturios pavirto statulėlėmis. Gali būti, kad panašiai klostysis ir naujausio jo darbo – dramos „Apsireiškimas“ (pranc. „L‘apparition“) kelias – nors į pagrindinius pasaulio kino festivalius ši juosta nespėjo, vienos kitos Cezario nominacijos tikrai galima tikėtis.

Trumpai apie filmo siužetą

Karo žurnalistas ir fotografas Žakas Majono (akt. Vincent Lindon) sulaukia netikėto skambučio iš… Vatikano. Nuvykęs ten Žakas sužino, kad yra kviečiamas būti komisijos, tiriančios galimą Mergelės Marijos apsireiškimą nedideliame Prancūzijos Aukštųjų Alpių regione esančiame kaimelyje, nariu. Jauna mergina Ana (akt. Galatéa Bellugi) tvirtina patyrusi apsireiškimą ir dabar minios maldininkų plūsta ją pamatyti. Žako ir kitų komisijos narių užduotis – rasti įrodymų, patvirtinančių arba paneigiančių apsireiškimo tikrumą. Tačiau šis tyrimas Žaką nuves toliau, nei jis galėjo numanyti – iš pradžių susidūręs su skaidriu Anos pamaldumu ir, atrodytų, nesumeluotu nuoširdumu, bei kuo toliau, tuo labiau augančiu atšiaurumu iš Aną globojančių dvasininkų pusės, jis priartėja prie to, ko mažiausiai tikėjosi.

Šiuolaikinė Bernadettė

Turbūt net ir nelabai katalikų bažnyčios istorija besidomintys vis tiek bent puse ausies yra girdėję apie Mergelės Marijos apsireiškimą 1858 m. Lurde neturtingai keturiolikmetei piemenaitei Bernadette Soubirous. Turbūt nereikia minėti, kad Prancūzijos Pietuose esantis Lurdas iki šiol traukia maldininkus ne tik dėl Vatikano tikrais patvirtintų apsireiškimų fenomeno, bet ir dėl stebuklingų išgijimų.

„Apsireiškimas“ yra aiškiai įkvėptas Bernadettės istorijos, ja seka ir netgi tiesiogiai pamini. Kai kas, žinoma, skiriasi, bet paprašyta nupasakoti regėtą viziją Ana beveik pažodžiui atkartoja Bernadettės pateiktą apibūdinimą apie labai gražią ponią, apsirengusią paprastais baltais ir mėlynais drabužiais. Bernadettė buvo kilusi iš vargingos daugiavaikės šeimos, Anos praeitis filmo kūrėjo X. Giannoli sprendimu taip pat nėra labai džiuginanti ir linksma – mergaitė keliavo iš vienų globėjų namus į kitus. Bernadettės ligotumas (žinoma, kad dar vaikystėje jai išryškėjo astmos priepuoliai) atsispindi ir Anai – mergina nustoja valgyti, galima įtarti depresiją. Net ir kai kurios aprangos detalės – pavyzdžiui, dažnai nešiojamas gobtuvas – šiuolaikinę paauglę išoriškai priartina prie XIX amžiuje gyvenusios šventosios.

Ne Da Vinčio kodas

Jei iš aukščiau pateikto aprašymo spėjote susidaryti įspūdį, kad laukia kažkas tokio, kaip Dano Browno knygų ekranizacijos, kur šaunus simbologas Robertas Lengdonas kaip riešutus gliaudė visokiausias užšifruotas šaradas ir niekais vertė įsigalėjusias krikščionybės dogmas, tai teks gerokai nusivilti. Veiksmas X. Giannoli „Apsireiškime“ teka daug lėčiau ir čia nesivaikoma sensacijų. Pats siužetas šiek tiek užkabiną vieną kitą katalikų Bažnyčios kliaudą, tačiau tai, tiesą sakant, per daug nenustebina. Jei atvirai – Bažnyčia per amžius amžinuosius iš visokių didesnės ar mažesnės vertės relikvijų (ar jų pakaitalų) suko verslą – tik jei anksčiau paklausą turėjo „tikrojo“ kryžiaus šipuliai ar erškėčių vainiko spygliai, tai dabar juos visai sėkmingai pakeičia gerokai pigesni „abrozdėliai“, nereikalaujantys auksinio brangakmeniais puošto apsodo ir paprastai turintys etiketę „Made in China“. Kad didžioji katalikų Bažnyčios doktrinos dalis yra grįsta melu ir pramanais – irgi kaip ir nieko naujo.

Dvi pagrindinės blogybės

Toks paviršutiniškumas persismelkia per visą filmą. Lyg ir kalbama, bet nieko per daug naujo ar svarbaus nepasakoma. O silpniausia filmo vieta – režisieriaus negalėjimas apsispręsti prie kurios versijos – nežemiško stebuklo ar racionalaus ir logiško paaiškinimo – jis labiau linkęs apsistoti.

Visam tam sugaištama daugiau nei dvi valandas. Ryškiai per daug, juolab, kad pabaiga taip ir lieka dviprasmiška. Savaime lėtas pasakojimas ir filmo ilgis nėra blogybė, tačiau tuo neturėtų būti piktnaudžiaujama. „Apsireiškime“ įtikinamesnių argumentų tam, deja, nerasta.

Personažai ir aktoriai

Filmas iš esmės koncentruojasi į du veikėjus – žurnalistą Žaką Majono ir regėjimą patyrusią paauglę Aną. Šie personažai labiausiai išplėtoti, leidžiama sužinoti ne tik apie jų dabartį, bet ir atskleidžiama viena kita praeities detalė. Iš tiesų tai Žakas šioje istorijoje tampa įrankiu, padedančiu žiūrovams priartėti prie Anos paslapties. Jį suvaidinęs žinomas prancūzų aktorius Vincentas Lindonas kaip visada savo darbą atlieka įtikinamai, nors tai tikrai nebus įsimintiniausias vaidmuo jo karjeroje – daug įspūdingiau atrodo kad ir jo pasirodymas šiemet Kanuose rodytoje doku-dramoje „Karas“ (pranc. „En guerre“). Jo vaidinamas Žakas atkaklus, emocingas, energingas, nevienasluoksnis – maždaug tai, ko būtų galima tikėtis iš tokio filmo ir iš V. Lindono, bet kartu – ir nieko daugiau, tiesiog eilinis šio talentingo aktoriaus vaidmuo.

Aną įkūnijusios jaunos aktorės Galatéos Bellugi pasirodymas šiek tiek banguoja – kai kurios scenos iš tiesų įspūdingos ir emociškai paveikios, kitose atrodo taip, lyg bertų mintinai išmoktą tekstą be intonacijos. Vis tik bendrai jos pasirodymą galima vertinti palankiai – vaidmuo pakankamai sudėtingas ir evoliucionuojantis. Filmo pradžioje Ana atrodo pasitikinti savimi, atradusi dvasios ramybę ir tiesiog spinduliuojanti vidinį šventumą, tačiau kuo toliau, tuo labiau jos paveikslas tampa vis niūresnis – tiek fizine, tiek emocine prasme. Dar vienas minusas juostos kūrėjams – iki galutinės Anos stadijos nėra privedama nuosekliai, labiau konstatuojama post factum.

Filme pasirodo du šalutiniai, bet pakankamai įdomūs ir intriguojantys personažai, du dvasininkai: vietinis kunigas tėvas Borodinas (akt. Patrick d‘Assumçao) ir iš Vokietijos atvykęs Antonas Meyeris (akt. Anatole Taubman). Pirmasis iš karto savo atšiauriu elgesiu ir antipatiška išvaizda sukelia įvairių įtarimų, antrasis parodomas kaip modernus kunigas, dievo žodžiui skelbti pasitelkiantis šiuolaikines technologijas. Pamažu jie abu atskleidžia kiek netikėtas savo puses, tad vėlgi juos galima vertinti visai neblogai. Juos suvaidinę aktoriai didesnių priekaištų nenusipelno.

Kiti personažai – apsireiškimo atvejį tiriančios komisijos nariai, vienuolės, vienas kitas Anos draugas ir būrys statistų pasitarnauja kaip istorijos užpildas. Vieni dėl fono, kiti sujungia pasakojimo detales. Kadangi visi jie yra epizodiniai ir neišplėtoti, plačiau aptarinėti juos vaidinusių aktorių pasirodymą nėra prasmės.

Techniniai dalykai

Nors ir lėtas ir ištęstas iki begalybės „Apsireiškimas“ gali pasigirti tikrai nebloga technine puse. Prancūzijos Aukštųjų Alpių kaimelio vaizdai dažnai verti atviruko. Operatoriui kartais pavyksta išgauti poetikos ar simbolizmo efektą. Sėkmingai naudojamos spalvos ir šviesa. Subtilus ir švelnus garso takelis sėkmingai papildo vizualiai patrauklius vaizdus. Filmas segmentiškai suskirstytas į dalis, kiekviena turi savo pavadinimą ir užsklandėlę.

Tenka pasikartoti, bet filmas tikrai per ilgas, o kai kurios scenos atrodo savitikslės. Per jas nieko naujo nesužinoma, o ir taip netrumpas filmas išsitęsia dar labiau. Siekiama suteikti papildomos mistikos? Priminti žiūrovams (ir pačiam Žakui), kad turi reikalą su tiesa, slypinčia kažkur anapus? Galbūt, bet labai sėkmingai buvo galima apsieiti ir be to.

Reziumė

„Apsireiškimas“ – gražiai nufilmuota ir pakankamai užkabinančiai pateikta X. Giannoli juosta, sezono pabaigoje galbūt ir galinti pretenduoti į vieną kitą prancūzų vietinį kino apdovanojimą. Akis džiugina švarūs kadrai, patraukli vizualinė pusė; maloniai nuteikia švelnus garso takelis, juostos privalumu reikėtų laikyti nevienasluoksnius ir pamažu evoliucionuojančius personažus bei kokybišką aktorių pasirodymą. Vis tik juostos trukmė – nepamatuotai ir neracionaliai ištęsta, o režisieriaus nesugebėjimas apsispręsti ir priimti šiuo atveju reikalingo nevienareikšmiško sprendimo nieko gero neduoda ir tik susilpnina bendrą vaizdą. Tad apibendrintai – tai ganėtinai vidutiniškas filmas, galbūt ir turėjęs potencialo būti geresnis, tačiau nukenčiantis dėl režisieriaus neryžtingumo ir neapsisprendimo. Žiūrėti galima, jei negąsdina daugiau kaip dvi valandos lėto kino, tačiau šiemetiniame nei europinių, nei prancūziškų filmų kontekste „Apsireiškimas“ tikrai nebus labai ryškiai pastebimas.

6.8Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
5
Režisūra:
5
Kinematografija:
8
Garso takelis:
8
Techninė pusė*:
7
Aktoriai:
8
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D