Arvydas Sabonis 11. Visa galva aukščiau

Arvydas Sabonis. 11

Arvydas Sabonis 11. Visa galva aukščiau

Arvydas Sabonis. 11

Yra žmonių, kurie dėl savo išskirtinio talento labai greitai tampa legendomis. Kaži ar 1981 m., tada dar vos septyniolikos sulaukęs Arvydas Sabonis, nedrąsiai prieš kamerą skaitydamas surašytą tekstą ir besidžiaugdamas tapęs „Žalgirio“ meistrų komandos“ dalimi, bent galėjo numanyti, kad labai greitai jo pavardė neatsiejamai ir visiems laikams suaugs ne tik su šia svajonių komanda ir taps jos sinonimu, bet ir su visa Lietuva, o jis pats taps neoficialiu šalies Nepriklausomybės ambasadoriumi.

Lietuvai ir lietuviams Sabo pristatinėti tikrai nereikia. Visiems – tiek dideliems, tiek mažiems jis taip puikiai pažįstamas, lyg būtų šeimos draugas ar artimas giminaitis. Toks didelis ir šiltas. Toks jis ir rodomas dokumentiniame režisieriaus Rimvydo Čekavičiaus filme „Arvydas Sabonis 11. Visa galva aukščiau“.

Filmas pradedamas ir baigiamas iškilmingos ceremonijos, kai į „Žalgirio“ arenos palubę buvo pakelti Arvydo Sabonio marškinėliai, pažymėti dabar prestižiniu vienuoliktuoju numeriu, vaizdais. O šie vaizdai įrėmina Arvydo Sabonio gyvenimą – nuo 1981 m., kai dar prieš septynioliktąjį gimtadienį buvo pakviestas į Kauno „Žalgirį“, dukart plyšusią Achilo sausgyslę, iškęstas sudėtingas operacijas ir sunkų reabilitacijos periodą, Seulo olimpines žaidynes ir olimpinį auksą, Barselonos olimpines žaidynes jau po sava trispalve ir bronzą, brangesnę nei tas su SSRS rinktine laimėtas auksas, nelengvą kelią į užsienį ir NBA, moralinę duoklę „Žalgiriui“ ir tas tūkstantį kartų nelemtas rungtynes Tel Avive, įtraukimą į FIBA šlovės muziejų, infarktą ir apie tuos, kurie visada šalia – apie šeimą.

Nuotaikingame ir nuoširdžiame filme apie Arvydą Sabonį kalba tiek jis pats, tiek kiti jį puikiai pažįstantys asmenys: šeimos nariai, komandos draugai, treneriai, gydytojai, NBA pareigūnai, varžovai. Prisiminimai apie tuometinių krepšininkų „užklasinę veiklą“ dažnai linksmi ir verčiantys nusišypsoti bei nusijuokti, o pagalvojus apie ne tokius džiaugsmingus jo gyvenimo periodus, belieka tik dar kartą stebėtis geležine valia ir užsispyrimu, tikėjimu savimi ir nepaprastu talentu. Tokiu, koks gimsta, ko gero, tik kartą per šimtą metų.

Filme naudojama archyvinė filmuota medžiaga, nuotraukos iš Romualdo Požerskio ir Romualdo Rakausko nuotraukų albumo „Žalgirio vyrai“, interviu su pašnekovais. Gana gražiai atlikti perėjimai nuo krepšinio prie šeimos ir nuo šeimos vėl prie krepšinio. Tačiau chronologija kai kur vis tik nėra labai aiški: labiausiai „iškrenta“ Arvydo šaukimas į NBA. Iš tikrųjų Portlando „Trail Blazers“ klubas pirmojo rato 24-uoju šaukimu Sabonį į NBA lygą pakvietė 1986 m., tačiau prie šios komandos jis prisijungė tik 1995 m. Filme apie Portlando šaukimą ir Sabo kelią į NBA rodoma jau po epizodo apie Barselonos olimpines žaidynes, nors paskaičiavus iš interviu ir galima atsekti ir sudėlioti į vietas, kad kai kas vyko gerokai anksčiau. Kita vertus, žmonėms, nežinantiems (jei tokių yra) ar tiesiog primiršusiems apie 2011 m. patirtą infarktą, tas epizodas taipogi nebus labai aiškus.

O didžiausias šio filmo minusas – tai pradžioje ir pabaigoje iškilmingos marškinėlių pakėlimo ceremonijos vaizdus įgarsinantis Šarūno Jasikevičiaus skaitomas tekstas. Ne, pats tekstas yra labai teisingas ir galėtų atrodyti nuoširdžiai, net jei ne pats Jasikevičius jį surašė. Tačiau šitoks akivaizdus skaitymas be krislo intonacijos skamba tikrai dirbtinai. Gal ir negalima iš krepšininkų reikalauti, kad, be viso ko, jie dar būtų ir puikūs skaitovai, tačiau kalbant apie geriausią visų laikų Lietuvos krepšininką, neginčijamą autoritetą ir daugybės jaunų krepšininkų idealą, ir žinant, kad tai įrašinėjama jam skirtam filmui, buvo galima bent šiek tiek daugiau pasistengti.

Muziką filmui kūrė Linas Adomaitis, iki šiol parašęs ne vieną himną Kauno „Žalgiriui“. Kai kur ji skamba geriau, kai kur prasčiau. Tačiau ypatingai puikiai parinkta epizodui apie „Žalgirio“ ir „Maccabi“ rungtynes – muzika padeda kurti papildomą įtampą ir dar, ir dar, ir dar kartą išgyventi tų tragiškų rungtynių pabaigą.

Filmas „Arvydas Sabonis 11. Visa galva aukščiau“ – nuotaikingas, atviras ir nuoširdus pasakojimas apie didžiausią visų laikų Lietuvos sporto talentą – Arvydą Sabonį, leidžiantis dar geriau pažinti šį milžiną: tiek prisiminti nelengvą, tačiau labai įspūdingą karjerą, tiek žvilgtelti į jo asmeninį gyvenimą. Kartu tai filmas, atskleidžiantis šios neeilinės asmenybės charakterį ir tai, dėl ko jis nusipelno neblėstančios meilės, pagarbos ir legendos vardo.

8.3
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
9.0
Režisūra
8.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Aurimas / 2015 sausio 1

    Kaip galima įvertinti „aktorius“ – devyniems, kai čia kalba realūs žmonės savo atsiminimus..lyg jie kažką vaidintų..Arba nevertint išvis arba 10.

  2. Kamato / 2015 sausio 10

    Filmas taip pateikė, kad jei ne tos rungtynės su Macabi, tai Žalgiris vos ne laisvai būtų Eurolygą tais metais laimėjęs. O iš tikrųjų tai vos vos pateko į top 16. Po to Pamesa atsisakė vykti žaisti į Tel Avivą, tai Žalgiris turėjo šansą patekt į finalinį ketvertą 🙂 tai čia vienintelis dalykas, kuris užkliuvo.