Žinomas prancūzų komikas, Comédie Français aktorius Guillaume Gallienne, matytas tokiuose filmuose kaip „Asteriksas ir Obeliksas Jos Didenybės tarnyboje“ („Astérix et Obélix: Au service de Sa Majesté“, 2012), „Marija Antuanetė“ („Marie Antoinette“, 2006), „Fanfanas Tulpė“ („Fanfin le tulipe“, 2003) 2013 m. debiutuoja kaip režisierius. Kanų kino festivalyje programoje „Dvi režisierių savaitės“ pristatyta juosta „Aš, aš pats ir mano mama“ laimėjo „Art Cinema“ ir „SACD“ apdovanojimus bei buvo nominuota „Auksinei kamerai“ už geriausią debiutą. Šis filmas lėmė ir absoliutų G. Galliene‘o triumfą per Cezarių ceremoniją – „Aš, aš pats ir mano mama“ susišlavė net penkis Prancūzijos kino akademijos apdovanojimus (geriausias aktorius, geriausias adaptuotas scenarijus, geriausias montažas, geriausias debiutinis filmas, geriausias filmas).
Šioje smagioje komedijoje režisierius ir aktorius G. Gallienne‘as pasakoja savo asmeninę istoriją. Kaip tapti vyru, jei motinos esi auginamas kaip mergaitė? Nesvarbu, kad gimė sūnus – mama nusprendžia, kad vaiko lytis negali sužlugdyti jos svajonės turėti dukrą. Nenuostabu, kad toks, švelniai tariant, netradicinis auklėjimas suformuoja keistokus jaunojo Gijomo pomėgius, įpročius, manieras. Vaikinas netgi įtiki esąs homoseksualus!
Šis filmas – tai teatro scenoje žiūrovams išpasakojama asmeninė patirtis. Kaip pasakoja pats G. Galliene‘as, idėja pasidalinti šia istorija su platesne auditorija jam kilo dėl dviejų frazių, kurių autorystė, žinoma, priklauso jo mamai. „Aš, aš pats ir mano mama“ fabulą tarsi įrėmina du sakiniai: „Berniukai ir Gijomai, prie stalo!“ (pranc. „Les garçons et Guillaume, à table!“; frazė, kurią G. Gallienne‘as girdėdavo vaikystėje – beje, tai ir yra originalus filmo pavadinimas) bei „Bučiuoju tave, brangioji!“ (pranc. „Je t‘embrasse, ma cherie!“ – mamos raštelis po spektaklio premjeros).
Kaip ir kitame 2013 m. prancūziškame filme „Jauna ir graži“ („Jeune et jolie“, rež. F. Ozon), čia stebime pagrindinio personažo savęs pažinimo, suvokimo ir identifikavimo pastangas. Tik, žinoma, šioje juostoje tai vyksta visiškai kitaip. „Aš, aš pats ir mano mama“ – tai lyg į vieną filmą sudėti Pedro Almodovaro taip mėgstama asmenybės tapatumo paieškos ir seksualinio determinizmo tematika, atvirkštinė „Vaiko pozicijos“ („Pozitia copilului“, 2013) problematika ir Woody Alleno ironiškas, taiklumu „užmušantis“ sąmojis.
Be varginančių pastangų suvokti save ir nesugniužti nuo žiauraus pasaulio atakų, Gijomas kenčia motinos dėmesio trūkumą. Tačiau pats Gijomas yra labai pozityvus ir optimistiškas. Nepaisant akivaizdaus motinos šaltumo, Gijomas ją dievina. „Mano mama – nuostabi! Išties manau, kad ji neturi jokių trūkumų. Išskyrus gal tik tai, kad ji labai blogos nuotaikos nuo pat… mano gimimo.“ – sako jis ir analizuoja savo elgesio klaidas, trukdančias užmegzti artimesnį ryšį su mama.
Intriguojanti šio filmo detalė yra tai, kad G. Gallienne‘as iš karto atlieka abu pagrindinius vaidmenis – jis puikiai vaidina tiek Gijomą, tiek ir jo brangiąją mamą! (Per Cezarių ceremoniją buvo juokais apgailestaujama dėl to, kad G. Galliene‘as negavo geriausiai aktorei skirto prizo). Iš pirmo žvilgsnio šie du personažai atrodo labai šaržuoti ir balansuojantys ties kičo riba. Jautrus, švelnus, lėliško grožio (tiesiogine prasme) ir minkštų manierų Gijomas bei jo abejinga, šalta (nors kartais pratrūkstanti) ir visada labai elegantiška mama priverčia žiūrovų lūpų kampučius iš karto kilti aukštyn vos šiems personažams pasirodžius ekrane. Kita vertus, šis filmas – autientiškas G. Galliene‘o autopsichoanalizės seansas, tikra gyvenimo patirtis, t. y. pagrindiniai filmo veikėjų prototipai yra realūs asmenys – jis pats ir jo mama. Pats aktorius realiame gyvenime ne kartą dėl savo minkštų moteriškų manierų buvo palaikytas homoseksualiu.
Kitas filmo privalumas, kaip pabrėžia Frederico Beigbederio suburti kino kritikai, yra tai, kad G. Gallienne‘as filme išlaiko teatrinę šios istorijos prigimtį – iš tiesų, „Aš, aš pats ir mano mama“ 2008 m. buvo rodoma kaip teatro spektaklis– G. Gallienne‘as tada atliko visus vaidmenis – scenoje jis įkūnijo ir save, ir mamą, ir visus kitus personažus. Todėl ir filmas pradedamas būtent spektaklio vaizdais ir kartas nuo karto grįžtama į sceną.
Juokas – dalykas rimtas. Sugebėti prajuokinti kitus yra didelis talentas. O padaryti tai nevulgariai, nebanaliai, neįžeidžiai ir pakankamai skoningai reikia ypatingų gabumų. G. Gallienne‘as tai turi – salėje dažnai skambėjo ne tramdomas prunkščiojimas, o juokas – nuoširdus, linksmas ir nevaržomas. Kartais užtekdavo vien tik pamatyti personažų žvilgsnį, mirksnį, judesį, veido išraišką ir per salę nusirisdavo juoko banga. Tad galima tvirtai teigti, kad filmas „Aš, aš pats ir mano mama“ – tai koncentruota geros nuotaikos ir kokybiško humoro dozė.
