Margot Robbie daugelio dėmesį atkreipė po pasirodymo Martino Scorsese‘ės „Volstryto vilke“ (angl. „The Wolf of Wall Street“). Daugelį sužavėjo jos Harli Kvin vaidmuo ne itin didelių liaupsių sulaukusiame komiksiniame filme „Savižudžių būrys“ (angl. „Suicide Squad“), nors verta pažymėti, jog greta didelės armijos gerbėjų prisidėjo ir dalis nemėgėjų, kurie negalėjo pakęsti M. Robbie Džokerio mylimosios vaidmenyje. Pasirodymas „Aš esu Tonia“ (angl. „I, Tonya“) įrašė šią aktorę į didžiąją lygą ir pelnė jai „Oskaro“ bei „Auksinio gaublio“ nominacijas. Nuojauta kužda, kad ši biografinė drama po daugelio metų bus prisimenama tik dėl stiprių aktorinių M. Robbie ir Allison Janney pasirodymų. Ir jei taip atsitiks, bus labai gaila, nes „Aš esu Tonia“ yra puikus filmas, savyje slepiantis ne tik stiprią vaidybą.

Trumpai apie siužetą

Filme pasakojama tikra Jungtinių Valstijų dailiojo čiuožimo atstovės Tonios Harding (akt. Margot Robbie) istorija. Nuo mažumės tapti geriausia ir stipriausia čiuožėja Tonią spaudė jos griežta ir diskutuotinus auklėjimo metodus mėgusi mama (akt. Allison Janney). Dėl sunkios vaikystės Tonia užaugo grubi ir stačiokiška, kas jai neleido lengvai pritapti blizgučiais tviskančiame dailiojo čiuožimo pasaulyje. Siekti aukščiausių tikslų jai nesutrukdė nei griežta mama, nei smurtauti linkęs plevėsa sutuoktinis (akt. Sebastianas Stanas). Tačiau vienas incidentas gali sugriauti talentingos ir užsispyrusios sportininkės karjerą.

I love you America arba sudužusių svajų bulvaras

Filmas ganėtinai detaliai analizuoja Tonios gyvenimo istoriją ir aplinką, kurioje augo bei brendo ši perspektyvi sportininkė. Jeigu kitos dramos apie sporto pasaulio asmenybes daugiau nagrinėja sportininko kelią link šlovės olimpo, „Aš esu Tonia“ daugiau dėmesio skiria asmeninio pagrindinės veikėjos gyvenimo kapstymui. Ir ne veltui, nes per šią prizmę atsiskleidžia ne tik vieno žmogaus drama, bet ir sunki atmosfera, kuri pažįstama ne vienam žmogui.

Tonios motina LaVona turėjo savotišką meilės savo dukrai sampratą. Nors ir tada, ir dabar (jei pažiūrėtume ne per seniausiai darytus interviu) moteris teigia, kad ji mylėjo savo dukrą, stengėsi dėl jos karjeros, sąvoka „stipri meilė“ šioje vietoje labiau reiškia ne stiprų meilų apkabinimą, o smūgį ar įžeidinėjimus. Tonios asmenybę formavo nuo mažumės patirtas psichologinis ir fizinis smurtas. Kaip jau, tikriausiai, numanote, švelniausia pasaulyje būtybė tokioje aplinkoje užaugti nelabai gali. Juostos kūrėjams pavyko perteikti skaudžius dukros ir motinos santykius. Juos galima pagirti ir už tai, kad LaVona netapo plokščia ir vienpusė veikėja. Nors jos asmenybė kontraversiška, o auklėjimo metodai smerktini, kūrinyje galime išskaityti ir tokių jos elgesio motyvų priežastis bei pabandyti suprasti pačios veikėjos psichologiją.

Gerai atskleista Tonios aplinka žiūrovams parodo ir kitą socialinį skaudulį. Galima įvairiai interpretuoti ir vertinti amerikietiškos svajonės idėją, tačiau ji vis dar gaji. Pati Jungtinių Valstijų visuomenė tai vis dar laiko savo šalies identiteto dalimi, tačiau „Aš esu Tonia“ parodo, kad kartais šis svajonės konceptas yra tik gražus popierėlis, kuriame cukrumi apibarstytos laimės nerasi. Tonia užaugo sunkiomis sąlygomis, kurios susidėjo ne tik iš ne pačios geriausios pasaulyje mamos, bet ir finansinių sunkumų. Nors amerikietišką svajonę, pagal idėją, gali pasiekti visi, o ypač sporte, kuriame ne pinigai, o talentas ir sunkus darbas turėtų būti pagrindiniai veiksniai, filme matome šiek tiek kitokį variantą.

Kūrinys atskleidžia iškreiptą Amerikos visuomenę ir patį sporto principą. Iš neturtingos šeimos kilusi stačiokiška mergina yra atskalūnė rožiniame dailiojo čiužimo pasaulyje. Ir nors jos talentas buvo neginčijamas, Tonia aukščiausius rezultatus pasiekė velniškai sunkiu darbu. Ir net tada ji nesimaudė šlovės spinduliuose dėl aukščiau išvardintų priežasčių.

Tačiau tai ne tik šios istorijos dedamosios. Mūsų visuomenėje mes iš aukšto žiūrime į skurdesnės aplinkos žmones, menkiname juos, darome iš jų gyvenimo patyčių šou, o vėliau pavadiname tai realybės dokumentika. Tą patį galima pasakyti ir apie šiandieninį sportą, kuriame pinigai ir įtaka kartais pamina olimpinius principus.

Tokioje smurto, skurdo, idealų ir svajonių dužimo aplinkoje augo, brendo, gyveno ir savo tikslų siekė Tonia. Galima tada suprasti ir jos konfliktišką charakterį ar jos kenksmingus santykius su vyru. Tačiau sunku suprasti jos nuopolį. Filmas yra pagal tikrą istoriją, ir jis yra tragiškas. Jame neįvyksta avarija, kurioje žūsta daugybė žmonių. Jame neįvyksta jokia globalinė katastrofa. Šioje juostoje niekas nemiršta. Tačiau „Aš esu Tonia“ yra velniškai tragiškas filmas. Nes tai kūrinys, kuris parodo dūžtančias svajones. Ir nors realiai žuvusiųjų filme nėra, mes pamatome, kaip miršta dalelė pagrindinės veikėjos. Dėl kvailų ir neįtikėtinų aplinkybių, kurias jūs turite pamatyti savo akimis. Pamatęs aplinką, kurioje sukosi Tonia, pajutęs slegiančią atmosferą, kuri nuolat joje tvyrojo, ir galiausiai sulaukęs istorijos pabaigos, gali pamąstyti, kad kartais šis pasaulis yra baisiai neteisingas ir truputį supuvęs.

Sienos, dainos ir juokai

„Aš esu Tonia“ yra įdomus potyris ne tik dėl viso emocinio svorio, kurį savyje talpina šis filmas, bet ir dėl to, kaip visa tai yra ištransliuojama. Filmas yra labai juokingas, o tai gali jus nustebinti, ypač dėl mano didelių dramatizavimų ankstesniame skyrelyje. Nors juostoje nagrinėjama daug sunkių temų, jos yra perleidžiamos per humoro filtrą. Juodas netašytas humoras persipynęs su socialiniais skauduliais gal ir ne visada yra pats gardžiausias kokteilis, tačiau šiame kūrinyje tai suveikia. Humoras yra kokybiškas ir jo daug. Tai gali papiktinti kai kuriuos žiūrovus, nes taip galimai sumenkinamas istorijos tragizmas. Tačiau net labai dažnai linksmindami auditoriją, kūrėjai sugebėjo tinkamai ir galingai perteikti skausmingas žinutes.

Filmo kūrėjai varijuoja ir pačiame istorijos pasakojime. Be standartinės siužeto eigos, čia galima pamatyti mockumentary stiliaus apraiškų ar ketvirtosios sienos griūties, kai veikėjai tiesiogiai kreipiasi į žiūrovus. Tokie žanrų ir stilių maišymai suteikė filmui dinamikos bei daugeliu atvejų pasiteisino.

Šią juostą galima pagirti ir dėl autentiškumo bei detalumo. Pirmiausia, dėmesį galima atkreipti į Tonios pasirodymus įvairiose varžybose. Peržiūrėjus realius įrašus matyti, kad juostos kūrėjai stengėsi labai tiksliai atkartoti kiekvieną judesį, sudėtingą triuką, mimiką ar sporto komentatoriaus pasakytą frazę. Žinoma, toks kruopštumas žavi. Tačiau dėl scenų ant ledo galima mestelti keletą akmenų į kūrėjų daržą. Nors dažnai pasirodymai būdavo puikiai parodomi, kartais į akis krisdavo specialiųjų efektų meistrų paliktos kliurkos. Ką jau kalbėti apie vaizduojamus Tonios čiuožimus vaikystėje, kai akis bado priklijuotas mažosios aktorės veidas prie suktukus atliekančio žmogaus. Tai mažų mažiausiai atrodė komiškai. Kokybiškas ir operatoriaus Nicolo Karakatsanio darbas. Vis tik kartais jo kūrybiniai viražai atrodė pertekliniai ir nesuteikiantys filmui kažko reikalingo.

Autentiškumu dvelkė ir rodomas laikotarpis, daugiausiai aštuntasis ir devintasis praėjusio amžiaus dešimtmečiai. Apie aprangą ar aplinką kalbėti net neverta, viskas tikslu, tačiau galima pakalbėti apie muziką. Filmo muzikinį takelį sudarė to laikmečio muzika. Ir tai veikė ne tik kaip pridėtinis komponentas, naudojamas išryškinti vienas ar kitas scenas. Muzikinis takelis alsavo tuo laikmečiu, jo dvasia ir buvo lyg dekoracija, kuri dar labiau sustiprino filmo autentiškumą. Dar vienas pliusas, kad šio filmo istorija suteikė naują ir prasmingą atspalvį nuostabiai dainai „The Passenger“. And I ride and I ride…

Vardai ir veidai

Kaip jau užsiminiau įžangoje, filme pamatome tikrai stiprių aktorinių pasirodymų. Margot Robbie žydi ir sproginėja pagrindiniame vaidmenyje. Jai teko tikrai nelengva užduotis perteikti problematišką asmenybę ir jos santykį su gyvenimo skauduliais. Jeigu tarp „Oskarų“ nominantų šiais metais nebūtų Frances McDormand, sakyčiau, kad tai būtų M. Robbie metai.

O tai tikrai gali būti Allison Janney metai! Vaidindama LaVoną ji tikrai nebuvo lavonas J . O jei rimtai, tikrai stipri vaidyba ir įtikinamas personažo įkūnijimas. Kol kas A. Janney šluoja visus apdovanojimus, tad realu, kad pirmą kovo savaitgalį jį rankose laikys auksinio karžygio statulėlę.

Šie du titaniški pasirodymai nustelbia visus aktorius. Visgi, gaila, nes ir kiti ansamblio nariai nuveikė puikų darbą. Sebastianas Stanas, Paulas Walteris Hauseris ar epizodiškai pasirodantys Bobby‘is Cannavale‘as ar Julianne Nicholson vaidino išties gerai, tad nors smagu dėl pagrindinių dviejų aktorių šlovės, verta atkreipti dėmesį, kad ir kiti vaidmenų atlikėjai pasidarbavo iš peties.

… ir pabaigai

„Aš esu Tonia“ yra daug savyje talpinantis filmas. Apie tragišką istoriją ir gyvenimo skaudulius pasakojantis kūrinys jus greičiau prajuokins nei pravirkdys. Tačiau nenustebčiau, jei nubrauktumėte ašarą atomazgoje, nes emocijų ir svorio čia tiek daug, kad galima būtų pjaustyti riekėmis. Formas ir pasakojimo stilių siužeto metu maišantis bei keičiantis filmas pasižymėjo ypač stipriais aktoriniais pasirodymais, autentišku laikmečio atkūrimu ir puikiu muzikiniu takeliu. Nepabijokite šio filmo jei nemėgstate dailiojo čiuožimo. Įsijunkite šį filmą, jei mėgstate gyvenimą ir kartais susimąstote, koks jis skaudus, tragiškas ir juokingas gali būti vienu metu.