Sukurti kino filmą galima dviem būdais: renkantis patikrintą pelną nešančio filmo kelią arba pasukant sudėtingesniu kūrybiniu taku, kur prasideda didžioji kinematografijos magija. Panašu, kad kino režisieriams Virginijai Vareikytei ir Maxi Dejoie tą magiją pavyko ne tik užčiuopti ir bet ir pakankamai meistriškai suvaldyti.
Šis filmas – dokumentika. Manau, kad lietuviška praeitis, kultūra, papročiai, žmonės yra potencialių istorijų lobynas. Dažnai tinkamą pasakojimą rasti nėra taip sunku, daugiau pastangų reikalauja jo išgryninimas, o dar daugiau – prikėlimas gyvenimui. Su didžiausia pagarba dokumentikos patriarchams, drįstu teigti, kad lietuviško kino scenoje dokumentika išgyvena saviidentifikacijos krizę ir turi ryškų polinkį į depresiją. Dokumentika apie KGB, pripažinsiu, pasąmoningai mane ruošė aitrios melancholijos bombai.
Ir tai vienas iš nedaugelio kartų, kai taip smagu suklysti.
Filmo „Aš už tave pakalbėsiu” režisierių duetas nepatogią ir mūsų tautai itin skausmingą Sovietų priespaudos temą tarsi ištraukė iš to naftalinu persismelkusio juodo vilnonio kostiumo ir apvilko laisvais kasdieniais rūbais. Galbūt tam turėjo įtakos šioks toks prancūziškas braižas, o gal tikslus žinojimas, kaip ši tema turi būti pateikta žiūrovui. Todėl filmo metu nuoširdžiai šypsojausi ekranui, juostos personažams ir..pajutau, kad ne tik istorija, bet ir pasirinktas daugiasluoksnis ir įvairiapusis pasakojimo būdas rado tiesų kelią į mane.
Kaip tinkamai pateikti dokumentinį filmą? Štai kur klausimas. Tačiau panašu, kad šio filmo kūrėjai rado vieną iš galimų sprendimo būdų. Jie leido sau neprisirišti prie šablono ir varijuoti forma: pasakojimą papildydami trumpomis galimai įvykusiomis praeities scenomis, iš pirmojo asmens peršokdami į trečiąjį, pakviesdami į pirmines veiksmo vietas ir suteikdami žiūrovui tos trokštamos vizualinės informacijos. O kaip atrodė tapetai? O kokiame name galėjo būti butas su įrengta sekimo įranga? O kaip atrodydavo paketai, kuriuose buvo siunčiami tekstai pogrindžio leidiniams? O koks buvo kiemas, kur buvo įrengta tokia spaustuvė? Fantazijos jums prireiks, tačiau ne atsakymams į šiuos klausimus.
Didžiausia filmo „Aš už tave pakalbėsiu” stiprybė – unikalūs ir ypač gerai pasirinkti veikėjai-pašnekovai. Žodis buvo suteiktas ir tiems, kurių mąstymas neįtiko sistemai, ir tiems, kurie patys nusprendė prieš ją kovoti efektyviausiais sau žinomais metodais. Tiems, kurie buvo to pragaištingo valdžios aparato dalimi, ir tiems, kuriems sekimo įrangos montavimas buvo lygiai toks pat darbas kaip ir visi kiti darbai. Tiems, kurie vaikystėje svajojo apie kosmosą, ir tiems, kurie gyvenimo keliu pasirinko ėjimą dievop.
Fragmentiški ir niekuo nepridengti jų pasakojimai, puikaus montažo dėka, ne tik sugula į nuoseklią istoriją, bet ir suteikia galimybę į šią temą pažvelgti iš skirtingų barikadų pusių, o ne tik užsispyrėliškai žaisti nukentėjusysis-kaltinamasis tipo žaidimą. Šiame filme niekas nieko nekaltina. Buvusieji kaliniai susitinka su savo tardytojais prie puodelio arbatos ir gabalėlio pyrago. Istoriją pasakoja tas, kuris geriau ją atsimena. O į praeities užkaborius leidžiamasi susitaikiusia ir jau atleidusia širdimi. Atidi kino personažų paieška jo kūrėjus atlydėjo ir iki tokio užkrečiančiai pozityvaus žmogaus kaip kunigas Julius Sasnauskas. Žmogaus, kuriam religija tapo viena iš stipriausių pasipriešinimo priespaudai priemonių.
Jo veikėjas nesiima kurti niūraus to laikotarpio portreto. Anaiptol. Atviras jo pasakojimas ne tik įrodo, kad tuo metu žmonėms pavykdavo gyventi savaip, leidžiant pogrindžio spaudą, tranzuojant, klausantis muzikos, juodojoje rinkoje ieškant džinsų, trinant buvusio Lenino prospekto grindinį, bet ir tampa simboliniu vizualiu paminklu kolektyvinei XX a. Lietuvos gyventojų svajonei.
Šis filmas ypač subtiliai naikina slogią atmosferą, su kuria jau įpratome sieti buvusio KGB kalėjimo patalpas, atnešdamas į ją muziką. Naikina ir pačios temos neliečiamybę, į dabartį įterpdamas praeities fragmentus. Apgalvoti kadrai ne kartą paklaidino ir mane: ar jie iš apie nepriklausomybę svajojančios Lietuvos, ar tai nūdienos vaizdai, įrodantys, kad gyvenimai teka kaip tekėję? Pro atdarą kambario langą rūkantis vidutinio amžiaus vyras ir džiovinimui ant palangės padėtas kilimas. Niekuo nepasikeitę daugiabučių namų kiemai. Nepakeistos užuolaidos. Mozaikos „Neringos” restorane. Tomis pačiomis senamiesčio gatvėmis riedantis juodas „Volvo” automobilis. „Astorijos” viešbučio interjerai. Nukrinta sunkūs praeities antpečiai ir ji susilieja su dabartimi. Ir nieko čia keisto ar verta įslaptinimo: tai, kas buvo, daro mus tokiais, kokie esame šiandien ir kokiais būsime rytoj.
