Prancūzų režisierius Samuelis Benchetrit kine debiutavo 2001 m. su trumpametražiu filmu. Tikrasis debiutas įvyko po dvejų metų – 2003 m. jis pristatė komediją „Džanis ir Džonas“ (pranc. „Janis et John“), kuri tapo vienu paskutinių aktorės Marie Trintignant filmų (pabaigtas iki jos mirties likus trims mėnesiams). 2007 m. kino ekranus pasiekė visom prasmėm juoda komedija „Visada svajojau būti gangsteriu“ (pranc. „J’ai toujours rêvé d’être un gangster“), pelniusi Lumiere‘ų apdovanojimą, Sandanso festivalyje laimėjusi prizą už geriausią scenarijų, o Transilvanijos festivalyje apdovanota publikos prizu. Toliau dirbdamas sau įprastu tempu 2011 m. S. Benchetrit pristatė komediją „Pas Džino“ (pranc. „Chez Gino“), o 2014 išbandė save dramos žanre su juosta „Kelionė“ (pranc. „Un voyage“). Pernai pasirodė kol kas naujausias jo darbas – komiška drama „Asfaltas“, kuris buvo nominuotas Cezariui už geriausią adaptuotą scenarijų.
Nušiurusiame Paryžiaus priemiesčio daugiabutyje į tris siužetines linijas susipina šešių žmonių istorijos. Antrame aukšte gyvenantis Sterkovičius (akt. Gustave Kervern) nenori mokėti už lifto atnaujinimą – nes tiesiog juo niekada nesinaudoja. Likimo ironija – daugiabučio bendrijai nubalsavus, kad Sterkovičius gali nemokėti, tačiau neturės teisės naudotis liftu, šis patiria traumą ir lifto jam labai prireikia. Tačiau, kad nepamatytų kaimynai, jis liftu pasinaudoti gali tik naktį – taip Sterkovičius susipažįsta su naktine slauge (akt. Valeria Bruni – Tedeschi). Vienišas paauglys Šarlis (akt. Jules Benchetrit) užmezga pažintį su nauja kaimyne – į gretimą butą atsikrausčiusia kadaise garsia aktore Žana Mejer (akt. Isabelle Huppert). Be to, ant namo stogo nusileidžia amerikiečių astronautas Džonas Makenzis (akt. Michael Pitt) – jį savo bute priglaudžia pagyvenusi imigrantė iš Alžyro ponia Hamida (akt. Tassadit Mandi), kurios pačios sūnus sėdi kalėjime. Nors kalba skirtingomis kalbomis, jiedu kažkokiu būdu randa kaip susišnekėti, o Hamida Džoną priima kaip savo sūnų.
Trys filmo pasakojamos istorijos pilnos švelnaus beveik kasdienio humoro, paprastų ir gerai pažįstamų situacijų (išskyrus nebent tą, kai ant stogo nusileidžia astronautas). Filmo momentai puikiai atskleidžia gėdą, nepatogumą prieš kaimynus, amerikietišką bravūriškumą, vienišumą, šiokį tokį susireikšminimą… Tai detalės, iš kurių klijuojamas eilinių žmonių kasdienybės paveikslas.
Iš esmės „Asfaltas“ pasakoja apie šešis vienišus žmones. Vienišas yra Sterkovičius, naktį priverstas keliauti į ligoninę, kad galėtų nusipirkti pavalgyti iš ten esančio automato. Vieniša naktį rūkanti slaugė. Vienišas Šarlis, ryte randantis mamos raštelį ir kišenpinigių, tačiau jos nesusitinkantis. Vieniša Žana Mėjer, naujame bute laukianti naujų vaidmenų ar tiesiog… laukianti. Vieniša ponia Hamida, kurios užaugę vaikai toli nuo jos – dukra skambina iš Alžyro, sūnus sėdi kalėjime. Vienišas iš kosmoso platybių nežinia kur į Žemę nukritęs astronautas Džonas Makenzis, kurio net NASA negali iš karto surasti. Todėl gal ir nieko keisto, kad juos – vienišuosius, kiekvieną panirusį į asmeninį kosmosą – ima traukti į juos panašūs – tokie pat vieniši, savo pasauliuose užsisklendę žmonės. Būtent ta trauka verčia kurti neįtikėtinas istorijas, ištiesti pagalbos ranką ar atverti savo namų duris ir dalytis ne tik kava ir kuskusu, bet ir širdies šiluma.
Filme papasakotas tris istorijas vienija ne tik vienatvės motyvas, bet ir lokacija – pasakojimo centras vis tiek išlieka tas neišvaizdus daugiabutis, aprašinėtomis sienomis ir sugedusiu liftu. Galiausiai pačioje pabaigoje visos trys gijos subtiliai supinamos į vieną.
Pagrindinių personažų nėra, kiekvienos istorijos veikėjai yra lygiaverčiai (nors kiekvienoje poroje galima išskirti kiek ryškesnį, labiau dominuojantį), jiems visiems ekrano laikas padalytas daugmaž vienodai. Ryškiausia filmo žvaigždė – prancūzų aktorė Isabelle Huppert, vaidinanti blėstančią kino primadoną Žaną Mėjer. Šis personažas ir jaunojo Šarlio ryšys su ja šiek tiek lengvais bruožais primena Normą Dezmond iš amerikiečio Billy Wilderio klasikinės juostos „Saulėlydžio bulvaras“ (angl. „Sunset Blvd.“). Žinoma, I. Huppert vaidinama Žana Mėjer nėra tokia susireikšminusi įnoringa savo pačios spindesio apakinta bjaurybė, kaip Norma Dezmond, tačiau šiokių tokių panašumų galima įžvelgti. Žiūrovai taip pat turėtų atpažinti Valerią Bruni – Tedeschi, vaidinančią slaugę, ir amerikietį Michaelą Pittą, pažįstamą iš Bernardo Bertolucci juostos „Svajotojai“ (angl. „Dreamers“, 2003 m.). Kiti aktoriai – Jules‘is Benchetrit, Tassadit Mandi, Gustave‘as Kervern‘as – Lietuvos žiūrovams gal ne taip gerai pažįstami, tačiau visi savo darbą atliko gerai.
Filme žaidžiama trumpais kadrais, ypatingą reikšmę turi montažas – daug kas pasakoma tiesiog išmintingai sudėliojant atitinkamus kadrus. Panaudojama „išrėminimo“ technika – kai kamera atiduodama į Šarlio rankas, iš šiek tiek virpančio vaizdo suprantame, kad matome ne tik filmą, bet ir filme filmuojamą vaizdą – tokį, kokį mato Šarlis. Bendrai vertinant kamera juda neblogai, reikalui esant pabrėžiamos atitinkamos detalės, nors įdomesnių rakursų ir nėra. Garso takeliui pasirinkta Raphael pianinu atliekami arpeggio, filmo pabaigai suteikia savotiško poetiškumo.
„Asfaltas“ – tris vienatvės istorijas pasakojantis filmas, kuriame susipina tiek kasdienybė, tiek truputį nekasdieniški elementai. Sumaniai išnaudotos montažo galimybės, gyvenimiškas humoras ir natūrali vaidyba filmo personažus ir jų išgyvenimus maksimaliai priartina prie žiūrovų ir leidžia visiškai į jas įsijausti – net jei tai būtų tiesiogine prasme iš dangaus nukritęs NASA astronautas. Lengvą formą subtiliai papildo kiek gilesnis turinys – dėl to šį filmą malonu žiūrėti, tačiau jis turi potencialo ilgesniam laikui nusėsti atmintyje.
