„Britanijos tradicijos“
Prancūzų komiksų kūrėjai Rene Goscinny bei Albertas Uderzo 1959 pristatė pasauliui savo žymiausią kada nors sukurta personažą – senovės Galijos karį Asteriksą. Su metais populiarėjantis veikėjas sulaukė daugybės nuotykių komiksų puslapiuose, animacinių ekranizacijų bei kelių vaidybinių filmų. 1999 metais pasirodęs pirmas serijos filmas „Asteriksas ir Obeliksas prieš Cezarį“ sulaukė labai daug dėmesio, tačiau lygiai po dviejų metų pirmtako sėkmę užtemdė iki šiol geriausia kultinio personažo ekranizacija, „Asteriksas ir Obeliksas 2: misija Kleopatra“, o praėjus dar septyneriems metams žiūrovai su nekantrumu ėjo stebėti šio charizmatiško galo nuotykių juostoje „Asteriksas olimpinėse žaidynėse“. Po puikiausiai perteikto personažo Christano Claviero pagalba, trečiam filmui visiškai netikęs pagrindinio aktoriaus pasirinkimas privedė prie katastrofos, todėl praėjus ketveriems metams yra pristatomas naujas aktorius. Franšizės prodiuseriai po netikusios dalies pakvietė 2007 metų filmo „Molieras“ režisierių Laurentą Tirardą, kuris galbūt sugebės įnešti bent kiek naujovių pristatydamas vienų geriausių serijos komiksų ekranizaciją.
Galingoji Romos respublika su Cezariu priešaky sudrebino visą senovės pasaulį ir beveik sugebėjo užkariauti karinguosius galus išskyrus vieną mažą kaimelį, kurio gyventojai labai valingai priešinasi užkariautojams. Kaimelio pažibos Asteriksas ir Obeliksas, kuriems nuotykiai, romėnų mušimas, pasilinksminimai yra viena didėlė gyvenimo dalis, todėl po Žoliterakso apsilankymo, kuris prašo padėti atsikratyti įkyraus įsiveržimo į Britaniją, bičiuliai ryžtingai nedvejodami nusprendžia keliauti į salą, kurioje apsistojo pats Romos valdytojas, bei padėti vargšams britams išprašyti jį iš jų teritorijos.
Atsižvelgiant į tai, jog yra sukurti net trisdešimt keturi komiksai apie Asterikso nuotykius, tačiau kino kūrėjai atsirenka pačius populiariausius serijos darbus, todėl gana maloniai nustebino šis ketvirtas bandymas pertekti populiarųjį personažą. Asterikso nuotykiai Britanijoje yra bene geriausias visos serijos kūrinys, tačiau tokios apgailėtinos ekranizacijos buvo labai sunku tikėtis, o ji peržengė visas ribas atitoldama net nuo 2008 metų gėdos. Visų pirma, beveik visos juostos metu bandoma buvo kopijuoti amerikiečių nuotykių komedijas įtraukiant neskoningai pateikiamus pokštus, kurie visais atvejais netinka prancūzų sukurtai atmosferai ne tik komiksuose, bet ir pirmuose filmuose. Visų antra, pats pasakojimas yra sumodernizuotas bei tuo pačiu atsisakoma klasikinio Asterikso pamato, kuris taip kruopščiai buvo pateiktas jo kūrėjų. Dialogai apie nieką, o tas ir yra apmaudu, nes juose turėtų būti perteiktas britų mentalitetas, kaip tas buvo pateikta pirmtake, pagal kurį ir sukurta ši klaiki juosta. Negana to, jog yra atsisakyta pagrindinės minties perkėlimo, tai tuo pačiu sugriaunamas galų kaimelio portretas, kurį taip gražiai pirmoje ekranizacijoje pateikė Ray‘us Goossensas. Aliuzijos į kitus žinomus filmas su labai silpnu įgyvendinimu, nes net nejuokingai atrodo „300“ parodijuojama scena, o dar ir originalumo pas scenaristus pritrūksta. Siužetinės linijos eiga nuobodžiai žiūrisi, nors ir juostos trukmė gana trumpa, bet nuobodžiauti galima su kaupu, kol įsibėgėja pagrindinis veiksmas. Reikia pripažinti, jog tai yra paskutinė vinis į franšizės karstą, kuri mirė po antros dalies, o ir prisikelt tiesiog bus neįmanoma po tokio šlykštaus bandymo ekranizuoti tokį legendinį personažą kaip Asteriksas.
Beveik visos juostos fonas — tai tiesiog kompiuterinių technologijų pastangomis sukurtas pasaulis, tačiau jei bent būtų kokybiškai padaryta, tai nors būtų galima sakyti tada, jog vienu aspektu kino kūrėjai sugebėjo nepasišiukšlinti, bet, deja, gauname labai silpnai apdorotą produktą su į akis krentančiais specialiaisiais efektais, kurie prilygsta „Asylium“ studijos „šedevrams“. Vienintelis pliusas nebent yra nuotaikingas garso takelis, kuris lydi visą juostą ir tuo pačiu neleidžia užmigti sėdint ir žiūrint šią nevykusią nesąmonę. Operatoriaus darbas neblogas taipogi, tačiau, jeigu viskas būtų sukurta natūralioje aplinkoje, tada ir filmo spalvos, stilizacija įgautų bent kiek žavesio, o dabar tiesiog nemaloniai pilkas bendras juostos vaizdas įvyniotas į nekokybiško 3D apvalkalą.
Nesikeičiantis filmo talismanas, prancūzų pasaulinio lygio pažiba aktorius Gerardas Depardieu, įkūnijęs šmaikštųjį Obeliksą, jau ketvirtą kartą grįžta prie šio personažo ir tik jo dėka yra išlaikomas gana neblogas visos franšizės bendras pamatas, nes po Christiano Clavieuro atsisakymo toliau vaidinti pagrindinį personažą tik ant jo pečių ir laikosi istorija. Trečiojo filmo Asteriksą vaidinantį Clovisą Cornillacą pakeitęs aktorius Edouardas Baeris dar labiau sunaikino šio kovingo galo portretą. Netikęs pasirinkimas, tiesiog su kiekviena scena vis labiau priverčia susimastyti, koks gi buvo puikus Clavieuro darbas. Paminėti galima dar ir Cezarį, kurį suvaidino Fabrice Luchinis. Nesusipratimas, o ne įžymaus karžygio perteikimas, net ir atsižvelgus į komiksus, kaip jis yra pavaizduotas, čia yra tiesiog klaikiausia kada nors matyta jo parodija.
„Asteriksas ir Obeliksas Jos Didenybės tarnyboje“ – tai prasčiausias visos serijos darbas, pasižymintis ne tik klaikiai parašytu scenarijumi, bet kartu sugebantis spjauti tiesiai į veidą personažo tėvams, kurie prieš penkiasdešimt metų pristatė pasauliui vieną garsiausių prancūzų komiksų veikėjų. Banalių juokelių, silpno vizualinio konteksto, prastos vaidybos dėka žiūrovai gauna vieną blogiausių kada nors ekranizuotų pagal komiksus filmų.
