Pirmą kartą Prancūzija, o vėliau ir likusi Europa bei pasaulis, ateivių – į mūsų dienas klaidžiais ir stebuklingais laiko koridoriais atklydusio garbingo viduramžių riterio Godfrua ir jo netikėlio ginklanešio Žakujo – nuotykius kino ekranuose išvydo 1993 m. Nors ir balansavo ant ribos, filmas vis tik sulaukė gana palankios kritikos. Tuo tarpu žiūrovai šią komediją sutiko labai šiltai. Ir nors „Ateivių“ (pranc. „Les Visiteurs“) startas nebuvo itin galingas, ilgainiui ši juosta tapo daugiausiai uždirbusiu prancūzišku filmu. Tad nieko keista, kad po penkerių metų Godfrua ir Žakujis į kino ekranus grįžo vėl – šįkart išspręsti pirmoje dalyje paliktų atvirų klausimų. Antrosios dalies „Ateiviai 2: laiko koridoriai“ (pranc. „Les visiteurs 2: Les couloirs du temps“) premjera buvo itin sėkminga – iki šiol tai yra daugiausiai pajamų per pirmąją dieną uždirbęs prancūziškas filmas, per tris dienas tapęs milijonieriumi, ir apskritai sėkmingiausias pasirodymas per pirmąją savaitę Prancūzijoje. Po to, 2001 m. Godfrua ir Žakujis buvo iškomandiruoti į šiuolaikinę Ameriką. Prancūzai amerikietiškąją versiją, nors ir režisuotą to paties Jeano – Marie Poiré ir su tais pačiais pagrindiniais aktoriais Jeanu Reno ir Chirstianu Clavier, vertino labai vidutiniškai, o belgams šis filmas neįtiko dėl per didelio klaidų skaičiaus, lyginant amerikietišką „Atvykėliai“ (angl. „Just Visiting“) su europietiškais jo pirmtakais. Nekokios nuomonės buvo ne tik kritikai, bet ir žiūrovai. Amerikiečiai irgi nesišvaistė liaupsėm, vis tik specialieji efektai buvo pastebėti ir įvertinti. Galbūt toks nuvėsęs sutikimas trumpam atšaldė norą tęsti laiko keliautojų nuotykius. Tačiau pernai C. Clavier jau kalbėjo apie naują „Ateivių“ dalį – būtent, pirminė idėja ir buvo ta, kad „Ateiviai: Revoliucija“ bus nebe ankstesnių filmų tęsinys, o atskira dalis. Taigi šiemet „Ateiviai“ grįžta dar kartą.
Kilnusis Viduramžių riteris Godfrua (akt. Jean Reno) ir jo ginklanešys Žakujis (akt. Christian Clavier) dėl apmaudžios klaidos (į stebuklingąjį gėrimą buvo įmaišyta „Grand Marnier“) iš mūsų laikų keliaudami atgal į savo epochą vėl pasiklysta laiko koridoriuose ir atsiduria Didžiosios revoliucijos krečiamoje Prancūzijoje. Nors laikai nepalyginamai civilizuotesni nei Tamsieji amžiai, vis tik su savo galva atsisveikinti taip pat lengva, jei tik nelaikysi liežuvio už dantų ar pasipainiosi kam nereikia po kojom. Atrodo, kad Godfrua ir Žakujis iš anksto pasmerkti giljotinai – jų kišenėse Revoliucijos tribunolas randa įtartinų daiktų, kurie neabejotinai rodo, jog Godfrua ir Žakujis yra anglų bei ispanų šnipai. Vis tik į tribunolą iškviesta pilietė Šarlotė Robespjer (akt. Sylvie Testud) patvirtina, kad Žakujis – kaip iš akies luptas jos mylimasis žandarmerijos prefektas Žakaras, greičiausiai jis būsiąs Žakaro dėdė, kuris, kaip jie manė, miręs kalėjime. Tiesa, ten pat keliauja ir Godfrua su Žakuju, o pilietės Robespjer liudijimas teismo tribunolo nesuminkština. Kilus maištui Godfrua ir Žakujui pavyksta pabėgti iš kalėjimo, o prie jų prisideda vietinis aristokratas markizas de Šenevjet (akt. Ary Abittan). Sužinojus, kad karalius nukirsdintas, Godfrua pagrindine misija tampa į Prancūzijos sostą pasodinti dofiną – tam jis ruošiasi telkti kariuomenę ir vyksta į savo domeną – Monmirajį. Tačiau, žinia, rojalistinės idėjos Revoliucijos laikotarpiu didelio populiarumo nesulaukia – šiuo laikotarpiu Monmirajyje šeimininkaujantiems didikams – tolimiems Godfrua palikuonims – labiau rūpi išnešti sveiką kailį (ir kiek įmanoma daugiau turto), nei rūpintis karaliaus sostu. Taip Godfrua ir Žakujis vėl atsiduria Revoliucijos apimtame Paryžiuje, kur jiems teks susitikti ne vieną žinomą istorinį veikėją. Tačiau jiems būtina grįžti į Viduramžius – ne savame laike įstrigusių jų kūnai sensta daug greičiau ir jų laukia lėta bei skausminga mirtis…
Tiesą sakant, jau pirmoji „Ateivių“ dalis buvo gerokai nukvakusi. Filmas labai balansavo ant ribos tarp to, kas dar juokinga, o kas jau tiesiog kvaila, tačiau vis tik sugebėjo nepakrypti į blogąją pusę. Antroji dalis daugiau mažiau išlaikė savo pirmtakės lygį. Tačiau to pateis nebegalima pasakyti apie trečiąją dalį „Ateiviai: Revoliucija“. Jei ankstesniuose filmuose komiškumas buvo kuriamas daugiau iš to, kaip šie du viduramžių žmonės reaguoja į gerokai civilizuotesnio pasaulio keistenybes, trečiojoje dalyje beveik visi juokeliai aukščiau tualetinio humoro taip ir nebepakyla. Pagrindiniai personažai, atsidūrę XVIII a. pabaigos Prancūzijoje rodomi kaip visiškai necivilizuoti (nors iš savo ankstesnių kelionių į daug modernesnius laikus lyg ir neturėtų stebėtis dar nematytomis technikos naujovėmis), tačiau iš esmės tas jų necivilizuotumas apsiriboja itin prastų manierų demonstravimu ir asmeninės higienos nepaisymu. O tai, deja, jau matyta ir nužaista ankstesniuose dviejuose filmuose – juk visai nesvarbu, ar atvykėlių manieromis baisisi ir akis dėl to varto XVIII a. pabaigos didikas, ar XX a. pabaigos stomatologas.
Už tai filme rėkiama. Daug ir dažnai. Daugiausiai triukšmo kelia Žakujis – jo bet kokia proga (nors dažniausiai be progos) klykiamas anksčiau išmoktas „OK“, o dabar dar ir „Valio – nes taip pasaulietiškiau!“, pakeitęs viduramžiškąjį „Osana“, ilgainiui įkyri ne tik žiūrovams, bet ir kitiems personažams ir šie imasi jį tildyti.
O personažų čia gyva galybė. Ar tiek jų reikėjo – kitas klausimas, nes susitvarkyti režisieriui sekėsi sunkokai. Ekrane nuolat daug nereikalingo erzelio ir disbalanso. Tiesa, kaip pagrįstai galima tikėtis, visai įdomu net ir tokiame kontekste išvysti realių istorinių asmenybių personažus: Prancūzijos Didžiosios revoliucijos vadą Maximilliene‘ą Robespierre‘ą jo seserį Charlotte Robespierre ir kitus revoliucionierius: Maratą, Josephą Fouché, Georges‘ą Couthoną, Jacques‘ą Nicolas Billaud –Varenne‘ą, Louis‘ą Antoine‘ą de Saint-Juste‘ą. Vis tik dauguma jų (išskyrus Charlottę Robespierre) šmėkšteli visai epizodiškai.
Tiesa, galima įžvelgti ir minimalių gudresnių užuominų – lyg atsitiktinai Žakujo palikuonis Žakaras visa savo povyza ir išvaizda primena Napoleoną Bonapartą (Žakujį ir Žakarą įkūnijęs aktorius C. Clavier Prancūzijos imperatorių suvaidino 2002 m. televizijos keturių dalių mini-seriale „Napoleonas“ (pranc. „Napolén“), Godfrua išauga Sirano de Beržerako verta nosis, o įnoringosios tuščiagarbės Mari Adelaidės tualetai neretai labai panėšėja į tuos, kurie buvo rodomi Sofios Coppolos filme „Marija Antuanetė“ (angl. „Marie Antoinette“, 2006 m.). Tiesa, stengiamasi šaržuoti aristokratų puikybę ir tuštumą, keletas strėlių lekia net ir į šiuolaikinės visuomenės stereotipus (rasizmo klausimu), tačiau visa tai nublanksta ir lieka tik detalėmis dideliame ir nekontroliuojamame chaose, kurį matome ekrane.
Kaip ir ankstesni filmai, trečioji „Ateivių“ dalis pabaigoje lieka atvira – galbūt kitiems tęsiniams. Žinoma, taip daroma ir kituose filmuose (tarkim, antra „Karibų piratų“ dalis „Numirėlio skrynia“ (angl. „Pirates of the Caribbean: Dead Man‘s Chest“, 2006 m.)), siekiant iš anksto suintriguoti žiūrovus. Tačiau šiuo atveju pabaiga užsitęsia tiek, kad beveik tampa nauja pradžia.
Filmui surinkta tikrai nebloga aktorių komanda – na gal ir ne pirmo ryškumo Prancūzijos kino žvaigždės, tačiau tikrai atpažįstami iš vaidmenų kituose filmuose. Be jau minėtų C. Clavier ir J. Reno, čia taip pat išvystame iš pirmų dviejų dalių jau pažįstamą Marie-Anne Chazel, Kariną Viard (paskutinį kartą Lietuvos kino ekranuose pasirodė prancūzų kino festivalio „Žiemos ekranai“ filme „Savaitgaliai“ / „Week-ends“, 2014 m.), Ary Abittan (žentas žydas aškenazis komedijoje „(Ne)tikros prancūziškos vestuvės“ / „Qu’est-ce qu’on a fait au Bon Dieu?“, 2014 m.), Francą Duboscą (nenugalimojo galų kaimelio bardas filme „Asteriksas Olimpinėse žaidynėse“/ „Asterix aux jeux olympiques“, 2008 m.) ir dar keletą kitų. Deja, be Sylvie Testud, kuri vaidina Šarlotę Robespjer, daugiau išskirti nelabai yra ką. Tiesa, vis tik įdomus atvejis yra C. Clavier – jis daug geriau atrodo tada, kai vaidina Žakarą, o ne Žakujį – žinoma, tai visiškai skirtingi personažai, bet nuo Žakujo keliamo triukšmo ir sąmyšio tikrai norisi pailsėti. Žakujis čia užgožia netgi J. Reno vaidinamą Godfrua, nors pirmuose filmuose net nekilo abejonių, kad būtent jis yra pagrindinis personažas. Be to, nei vienas personažas per visą filmą neevoliucionuoja.
Techninė šios padrikos juostos pusė nėra pati blogiausia, kas šiame filme gali būti, bet, tiesą sakant, lūkesčių neviršija. Kameros darbas nėra blogas, keliuose epizoduose netgi šiek tiek maloniai nustebina, tačiau montažas gerokai padrikas. Garso montažas neišsiskiria, muzika didžiąja dalimi skolinamasi iš ankstesnių dalių (kaip ir daug kas šiame filme). Atskira šio filmo problema – apšvietimas. Ne tik neveikia „amerikietiška naktis“, bet ir daugelis scenų apšviestos blogai. Taigi kartais atrodo, kad J. M. Poiré, nuo 2002 m. iki šiol nesukūręs nei vieno filmo, technine prasme pats taip ir liko įstrigęs pačioje XXI a. pradžioje.
Atskiras akmuo skirtas tiems, kas filmą ruošė Lietuvos kino rinkai. Tikrai nesu iš tų, kurie kiekviena proga burnoja apie tai, kad: „Jau kaip lietuviai išverčia tų filmų pavadinimus, tai jau gal geriau nė neverstų…“, tačiau šįkart problemų yra ne tik verčiant filmo pavadinimą. Jis, be abejo, išverstas klaidinančiai – „ateiviai“ asocijuojasi su pilkais – žaliais „X failų“ žmogeliukais – na ar kitokiomis nežemiškomis būtybėmis. Tikslesnis (tiek pagal prasmę, tiek pagal artimumą originaliam pavadinimui) pavadinimo vertimas būtų „atėjūnai“ arba „atvykėliai“ (kaip, beje, ir buvo išverstas amerikietiškojo perdirbinio pavadinimas „Just Visiting“). Tačiau dėl to per ausį duoti reikėtų tiems, kas taip sugalvojo išversti pirmojo filmo pavadinimą, o dabar belieka tik taikytis su tokiu nemokšiškumu. Antras dalykas – suprantama, kad kai kurias prancūzų kalbos vingrybes tiksliai išversti ir, tuo labiau, į filmo titrus sudėti, gali būti ne pati lengviausia užduotis, tačiau šįkart buvo vos ne ištisos dialogų atkarpos, išverstos labai paviršutiniškai. Na o prancūziškai nekalbantiems vien iš titrų suprasti, kodėl Žakujo įpėdiniai gėdijosi tokios pavardės ir ją ilgainiui pakeitė kiek kitokia forma, yra misija neįmanoma.
„Ateiviai: Revoliucija“ – tai yra visiškai blogo filmo pavyzdys. Juosta nepasako nieko naujo – bandoma išnaudoti jau pirmose dalyse nužaistus kozirius, kurie čia, deja, jau nebetinka. Maža to, juosta neparodo ne tik nieko naujo, bet ir absoliučiai nieko juokingo – filmui, pretenduojančiam į komedijos žanrą tai jau yra didelis minusas. Skylėtas scenarijus, klaiki režisūra, gausybė personažų, kurių buvimas labai abejotinas, praeityje kelis dešimtmečius įstrigusi techninė pusė – visa tai byloja apie tai, kad jau gerus keturiolika metų pensijoje leidusiam režisieriui ten derėjo ir pasilikti. Tad apibendrintai vertinant nėra jokios priežasties, dėl ko vertėtų pažiūrėti šį filmą – na nebent esate visiškai ištikimas ir prisiekęs Godfrua ir Žakujo fanas ir jums nebus trauma šiuos personažus ekrane vėl išvysti pasenusius dvidešimt metų ir pasunkėjusius panašiai tiek pat kilogramų.
