Austras Josefas Haderis yra neblogai žinomas kino ir televizijos aktorius bei scenaristas. Tačiau šiemet jis debiutuoja dar ir kaip režisierius. Jo pirmasis filmas dalyvavo tarptautinio Berlyno kino festivalio konkursinėje programoje, o savo debiutinėje juostoje pagrindinį vaidmenį atlikęs J. Haderis buvo minimas kaip vienas iš realiausių kandidatų į geriausio aktoriaus apdovanojimą. Nors „Aukštyn kojom“ (vok. „Wilde Maus“) iš Berlyno grįžo be apdovanojimų, tai buvo vienas tų filmų, į kuriuos bilietai išgaruodavo labai staigiai – tai neabejotinai patvirtina, kad J. Haderio debiutas režisieriaus kėdėje buvo sėkmingas.
Trumpai apie filmo siužetą
Penkiasdešimtmetį perkopęs Georgas (akt. Josef Hader) visą gyvenimą dirbo muzikos kritiku –jo aštrių recenzijų su nekantrumu (kiekvieni – dėl savų priežasčių) laukdavo tiek laikraščių skaitytojai, tiek muzikantai, kuriuos Georgas be gailesčio sutrindavo į miltus. Tačiau kapitalistinio pasaulio darbo rinka yra negailestinga (o gal čia tiesiog karma, sugrįžusi bumerangu?) – ir Georgui tai tenka patirti savo kailiu, kai maloniai šypsodamasis jo viršininkas Valeris (akt. Jörg Hartmann) praneša, kad „deja, deja, bet tolesnio bendradarbiavimo su jumis mes sau nebegalime leisti ir teks to atsisakyti“. Nors su žmona Johana (akt. Pia Hierzegger) yra sutarę neturėti paslapčių, vis tik Georgas jai nepasako, kad tapo bedarbiu, ir kiekvieną rytą (net ir savaitgaliais) vis išsiruošia „į darbą“. Tik į buvusią darbovietę jis, žinoma, neina – užgautas ambicijas ir įžeistą ego jis ramina atrakcionų parke, kuriame atsitiktinai susitinka mokyklos laikų draugą Erichą (akt. Georg Friedrich) (na toks ten ir draugas, kuris Georgą profilaktiškai daužydavo, o Georgas, nelikdamas skolingas, aną apspjaudydavo). O vakarais Georgas tampa keršytoju, savo įtūžį nukreipdamas, žinoma, buvusio viršininko atžvilgiu. Kai ir Erichas išmetamas iš darbo, jiedu abu – Erichas ir Georgas – įsigyja kitą atrakcionų parką. Tik štai, Georgo žmona Johana, desperatiškai siekianti susilaukti kūdikio, atrodo, kažką ima įtarti, ir tradicinių Georgo pasiaiškinimų apie tai, kur jis dingsta vakarais, nebeužtenka….
Laukinė pelė ir kiti gyviai linksmuosiuose kalneliuose
J. Haderis komedijoje „Aukštyn kojom“ lengvai šaržuoja šiuolaikinę visuomenę. Jo personažai – tipažai, bet ne klišės. Tai nors ir nelabai gilus, bet vis tik iš gyvų žmonių sudėliotas koliažas, kurio centre atsiduria pats Georgas, kuris šiek tiek primena daktarą Housą. Bet tai tik vena Georgo asmenybės pusė – jis ciniškas, bet kartu ir šiek tiek naivus, suprantantis šiuolaikinio pasaulio beprasmybę ir absurdiškumą, tačiau pats pasiduodantis tai srovei ir besielgiantis lygiai taip pat beprasmiškai ir absurdiškai, lyg būtų ne gerbiamas kritikas, o savitiksliai maištaujantis paauglys. Būtent – savitiksliai. Georgas tarytum maištauja, tarytum priešinasi jį viršininko personifikacija ištikusiai neteisybei, tačiau tas beprasmis maištas tėra kaip n+k hipsterių siekis būti „išskirtiniais“. Tačiau galbūt taip elgtis Georgą skatina nežinomybė, kai iki šiol buvęs stabilus pasaulis griūva (netekus darbo) ar kėsinasi sugriūti (jei Johanai pavyktų susilaukti kūdikio) – jis dar nežino, pajėgs su tuo susidoroti, ar ne, tačiau iš anksto intuityviai priešinasi.
Per Georgo žmonos Johanos personažą užkabinamos moterys, kurios šiek tiek per vėlai susizgrimba, kad laiko ir progų susilaukti vaikų lieka vis mažiau. Kita vertus matome, kad Johana – protinga, išmintinga, patraukli, simpatiška, puikiai save psichoterapeutės karjeroje realizuojanti moteris. Ir vis tik, nors ji su Georgu sutarusi neturėti paslapčių, kai kas, matyt, liks nutylėta – greičiausiai viskas dėl to, kad tam tikrais momentais vienatvę gali užpildyti tik šalia fiziškai esantis žmogus.
Erichas taipogi reprezentuoja tam tikrą žmonių tipą – tokius, kurie nei išsilavinimo, nei gabumų prasme niekuo neišsiskiria iš pilkos masės, tačiau vis tik dėl sau suvokiamų priežasčių save laikančių šiek tiek aukštesniais ir tikrai nesuprantančių, kodėl karuselės operatorius ar traukinuko vairuotojas turėtų gauti mažesnį atlyginimą, nei, tarkim, chirurgas ar teisėjas. Erichas atrodo toks austriškas budulis – šiek tiek mačistas, šiek tiek ksenofobas – tačiau, paradoksalu, gyvenantis su rumune imigrante Nikoleta (akt. Crina Smeciuk), kurią (vien dėl kalbos barjero) laiko akivaizdžiai žemesnio intelekto, nei yra pats.
Savo ruožtu Georgas netrunka įsitikinti, kad yra ne taip – radęs abiem suprantamą kalbą, jis po truputį susibendrauja su jaunąja rumune, kuri prasitaria ketinanti palikti Erichą, nes… šis su ja nesikalba! Nors ir šalutinis, Nikoletos personažas atlieka dvi svarbias funkcijas – iš vienos pusės, reprezentuoja migracijos Europos erdvėje bangą, iš kitos pusės pabaksnoja į komunikacijos problemas – norint susišnekėti, visų pirma reikia… šnekėti vieniems su kitais. Elementaru, paprasta, tačiau dažnai šitą pamirštame.
Dar keliems personažams – buvusiam Georgo viršininkui Valeriui, Johanos klientui Sebastianui (akt. Denis Moschitto) ir jaunajam kaimynui Maksui (akt. Thomas Schubert) – tenka mažiau ekrano laiko. Tačiau net ir tas, palyginus, trumpas laikas išnaudojamas nepiktai pasišaipyti iš šiuolaikinių „teisingą“ karjerą darančių buržua, veganų bei pseudofilosofijos išminties prisirankiojusių ir save labai dvasingais ir giliais laikančių jaunuolių…
Aktoriai ir techninė pusė
Bendrai vertinant aktorių kolektyvas savo darbą atliko gerai. Visi jau aukščiau aptarti personažai atrodo natūralūs ir organiški, net jei kai kuriems iš jų (Georgui) ir tenka atsidurti absurdiškose situacijose (kurias, dažniausiai pats ir susikuria).
Apie techninę pusę daug kalbėti šiuo atveju taip pat nėra ko – tvarkingai nufilmuota juosta, su švariais kadrais. Dažnai naudojami stambūs planai, tačiau pažaidžiama ir su vaizdais iš perspektyvos (epizodas snieguotame miške), pateikiamos kelios miesto ar gamtos panoramos. Gražiai užfiksuoti tiek statiški, beveik akivaizdžiai surežisuoti „atsitiktiniai“ kadrai, tiek judesys. O užuominą apie arklio galvą iš karto „pagaus“ tikri kinomanai.
Fone, kaip ir galima tikėtis, dažniausiai skamba klasikinė muzika (juk Georgas dažniausiai savo apžvalgas rašo būtent apie naujas klasikinių kūrinių interpretacijas – kita vertus, kur dar, jei ne šalyje, pasauliui padovanojusiai Wolfgangą Amadeų Mozartą, ji turi skambėti?) – ji dažniausiai kontrastuoja su rodomais vaizdais, taip sukurdama papildomą komiškumo aspektą. Be klasikos čia taip pat išgirsime tiek elektroninės šokių muzikos – su ryškia aliuzija į klubinės muzikos kultūros užkulisius, tiek šiuolaikinės populiariosios muzikos.
Reziumė
„Aukštyn kojom“ – smagi europietiška komedija, nepiktai baksnojanti šiuolaikinės visuomenės susireikšminimus. Galbūt tai nėra tas filmas, kuris prajuokintų iki pilvo skausmo, tačiau jo humoras subtilesnis – pagaunamas tik šiek tiek stabtelėjus pamąstyti, ir savyje talpinantis nedidelę dalelę tragizmo. Kita vertus – „Aukštyn kojom“ nekapsto itin giliai ir tampa puikiu pavyzdžiu kokybiškos pramogos su saikingai pamatuota humoro doze.
