1906-aisiais pasirodžiusi Džeko Londono apysaka „Baltoji Iltis“ vis dar domina ir jaudina visus net ir praėjus daugiau nei 100-ui metų. Istorija apie žmogaus ir vilko draugystę, per visą šį laiką, atrodo, niekada ir nebuvo primiršta – išleista gausybė knygų egzempliorių įvairiomis kalbomis, nesuskaičiuojami kiekiai perleistų tiražų ir ne vienas bandymas istoriją prikelti plačiajam ekranui. Tad nelabai teko nustebti išgirdus, kad šiais metais pasirodo dar vienas filmas šia tema – Alexandre Espigares režisuota „Baltoji Iltis“. Šįkart – animacinė.
Alexandre jau yra ganėtinai apšilęs kojas kino industrijos vizualinių efektų reikaluose. Prisidėjęs prie tokio didesnio projekto kaip „Geležinis žmogus 3“ (angl. „Iron Man 3“, 2013) ir sukūręs 2014-aisiais Oskarą pelniusį trumpametražį „Ponas Hublotas“ (angl. „Mr. Hublot“) – rado parako surežisuoti ir klasika tapusią istoriją. Arba tiksliau – sulaužyti klasikinį būdą ją sukurti. Mat idėja ir scenarijus realizuoti šią istoriją buvo gvildenami gerus 20 metų, su mintimi apvilkti ir klasikiniu animacijos pateikimo stiliumi – kaip, pavyzdžiui, Walt Disney studijos braižas. Tik Espigares, prisijungęs prie projekto, šį kanoną panoro sulaužyti, ir pritaikyti jį šių dienų šiuolaikiškumui.
Jeigu yra tokių, kurie niekada neskaitė (O, kokia nenusisekusi vaikystė tuomet!) „Baltosios Ilties“ – na, tai istorija apie gamtos grožį visomis prasmėmis, o labiausiai – kad įmanoma draugystė tarp neįmanomų. Toks laukinis gyvūnas kaip vilkas, ir toks laukinis gyvūnas kaip žmogus, dažniausiai stovi priešingose barikadų pusėse. Bet visada yra išimčių. Žinoma, filmas neplėtoja tiek skirtingų veikėjų ir visų niuansų, kiek jų yra knygoje, tačiau išskiria svarbiausią dėmenį – vilko laukinę prigimtį, ir… prieraišumą. Patekęs pas indėnus su mama vilke kaip rogių šuo, vėliau apgaulės būdu patenka pas šunų kautynėmis užsiimantį piktą žmogų. Kol teisingumas triumfuoja ir jis vėl patenka pas gera linkinčius žmones – ir visą šį laiką, varijuojant tarp žmogaus sukeliamo (ne)žmoniškumo amplitudžių, laukinis gyvūnas dažnai „tampa“ didesniu žmogumi nei tikrasis žmogus.
Visų pirma, tai norisi iššauti fanfaras už filmo „inteligentiškumą“, jei galima taip išsireikšti. Tokį, kuris nėra prikaišiotas banalių juokelių, hiperbolizuotų paprastų situacijų (kaip pvz. jei animacinis veikėjas griūva – tai būtinai perdėtai nenatūraliai, begriūnant dar ir visokių nuotykių patiriant), idant mažieji žiūrintys bambliai atkreiptų dėmesį ir suprastų, kas ten vyksta. Nes šis filmas neturi amžiaus limito, pritaikyto tik mažiesiems. Tas stereotipas, kad animaciniai filmai tik vaikams, yra vis dar toks gajus, kad vis dar jaučiu esant reikalą kiekvieną kartą tai paminėti garsiai. Tik čia viskas yra netgi atvirkščiai. Šis filmas yra toks universalus savo žmogiškumo tema ir pateikimo stiliumi, kad pamatyti jį turėtų kiekvienas. Gal net kelių kartų giminės susitikimui jis būtų labai tinkamas!
„Baltoji Iltis“ neskaudina akių (pagaliau!) savo stiliumi – kaip beveik visi pastaraisiais metais kuriami animaciniai filmai – jis nėra akivaizdus 3D technologijų gaminys. Aišku kompiuteriniai techniniai aspektai neišvengiami, tačiau šis filmas atrodo kaip tapybinis filmas. Kartais tie potėpiai šiek tiek grubesni, tačiau jie puikiai dera tokioje istorijos aplinkoje – vaizduojant laukinę gamtą, miškus ir snieguotus kalnus, kaip ir „kailiniuotus“ veikėjus – vilkus. Grubiausiai vaizduojami žmonės – veidai tamsesnių spalvų, su kartais keistai gulančiais šešėliais, ir ryškiu nesimetriškumu. Viename interviu režisierius sakė, kad toks žmonių vaizdavimas turi labai konkrečią priežastį – viską matyti vilko akimis. Juk kaip mes, dvikojai, laukinius gyvūnus laikome žvėrimis ir jų baidomės, lygiai taip pat baugiai atrodome ir mes patys žvėrims.
Jau pirmieji filmo kadrai sukelia nostalgiją – jeigu esate matę nors vieną šios istorijos vaidybinę ekranizaciją, tikrai atpažinsite muziką – man net norisi ją pavadinti „džekolondiniška“. Lyg vienišos indėniškos dūdelės, sklindančios ten kažkur tarp kalnų. Muzikinis takelis tikrai nėra perkrautas, nėra per daug dramatiškas, o papildantis istorijos aspektus laiku ir vietoje. Apskritai šiame filme nėra ir daug kalbėjimo – nes šios istorijos moralas turi būti jaučiamas, o ne girdimas. Nes viską bežodiškai pasako peizažas, aplinka ir veikėjų veiksmai.
Ganėtinai ilga atrodo pirma filmo dalis, kur Baltoji Iltis dar tėra mažas vilkiukas, su mama vilke laisvai gyvenantis snieguotuose kalnuose. Kur mažam gyvūnui viskas yra pasaulio pažinimas ir smalsumo patenkinimas. Tačiau tai yra gerai – laukinė gamta yra graži, ir ji neturi iš karto būti pripildyta (visa griaunančių) dvikojų veikėjų. Juk tai istorija apie laukinį gyvūną. Vertinant scenarijaus pusę, šis filmas turi dramos momentų: vilkiuko patekimas pas bloga linkintį šunų kautynių dalyvį, nukentėjimą ringę ir panašiai, tačiau šie draminiai taškai nesukelia tokių didelių jausmų. Tai nėra vaizduojama labai ekspresyviai. Galbūt todėl, kad filmo potekstė yra aiški savaime, ir turi būti suprantama apibendrinus visą istoriją. Transliuojamos vertybės kalba pačios už save. Nors buvo šiek tiek to nepatogaus jausmo žiūrint, kad lyg kažko šiek tiek čia trūksta.
Ši animacinė juosta buvo pristatyta „Sundance“ filmo festivalyje, kur iš karto susilaukė nemažai teigiamų liaupsių. Jas skirčiau jau už tai, kad šis filmas savo pateikimu išsiskiria iš pastaruoju metu kuriamų filmų konteksto. Kitokia stilistika, didelio dramatiškumo neiššaukiantis istorijos plėtojimas… Nes „Baltoji Iltis“ yra universali ir kalbanti vertybėmis.
