Baseino valdovai

Prancūzas Gilles‘is Lellouche‘as kino pasaulyje geriau žinomas kaip aktorius – jo filmografijoje – 67 kino ir televizijos vaidmenys. Tiesa, nuo 1996 m. G. Lellouche’as karts nuo karto išbando save ir kitoje kamerų pusėje. Kol kas jo, kaip režisieriaus, kūrybinis palikimas dar negausus – iš viso 6 filmai, iš jų – 2 ilgametražiai. Kita vertus – svarbu ne kiekybė, o kokybė: jo antrasis trumpametražis vos 9 minučių trukmės „Kodėl… todėl“, ar jei tiksliau, „Kudė… tudė“ (pranc. „Purkuo… passkeu“), kurį režisavo kartu su Tristanu Auroeutu, 2003 m. Kanuose laimėjo Gras Savoye apdovanojimą. Po dvejų metų G. Lellouche‘as debiutavo su didesnio dėmesio nesulaukusia komedija „Narko“ (pranc. „Narco“). Prireikė dar keturiolikos, kol pasirodė jo antrasis ilgo metro kūrinys „Baseino valdovai“ (pranc. „Le Grand Bain“). Juosta buvo pristatyta Kanų kino festivalio oficialioje nekonkursinėje programoje, o savo gimtinėje surinko net 10 Cezario nominacijų (tiesa, statulėle pavirto tik viena – už geriausią antraplanį vaidmenį apdovanotas aktorius Philippe‘as Katerine‘as.

Įdomu tai, kad pagal analogišką scenarijų skirtingose Kanų festivalio sekcijose savo versijas pristatė ne tik G. Lelouche’as – baseino užkariavimo istoriją taip pat pateikė britai bei švedai. Tačiau kol kas apie anas versijas nieko daugiau negirdėti, o štai prancūziškoji jau atkeliavo ir į Lietuvos kino ekranus.

Trumpai apie filmo siužetą

Bertranui (akt. Mathieu Amalric) – beveik penkiasdešimt metų, jis bedarbis, tačiau darbo paieškos bevaisės, tad dėl kankinančios depresijos dienas jis leidžia dažniausiai beprasmiškai smaksodamas į vieną tašką, žaisdamas „Candy Crush“ arba dūsaudamas dėl savo beviltiškumo. Vieną dieną jo akis vis dėlto patraukia vietinio baseino skelbimas apie buriamą vyrų sinchroninio plaukimo komandą. Nusprendęs, kad blogiau vis tiek nebus, Bertranas ryžtasi išbandyti šį užsiėmimą. Pasirodo, kad Bertranas – ne vienintelis toks. Į komandą susirenka vidurio amžiaus krizės ištikti ar kitokių psichologinių problemų turintys gerokai pliktelėję ir neblogus pilvus užsiauginę vyrukai, nė iš tolo neprimenantys raumeningų ir lanksčių sinchroninio plaukimo žvaigždžių: agresijos priepuolių nevaldantis Loranas (akt. Guillaume Canet). kurį paliko žmona, nesėkmingas verslininkas Markusas (akt. Benoît Poelvoorde), kuriam gresia bankrotas, nes niekas neperka baseinų ir vonių, į įrašų studiją paverstame vagonėlyje gyvenantis nevykėlis rokeris Simonas (akt. Jean-Hugues Anglade), vis dar svajojantis apie pilnus stadionus gerbėjų, ir bėdulis Tjiery (akt. Philippe Katerine), kaip magnetas traukiantis patyčias. Taigi į naująją sinchroninio plaukimo komandą susirenka būtent tokia spalvinga, bet toli gražu tikrai neatletiška kompanija, kuriai teks mokytis ne tik sinchroniškai judėti, bet, pirmiausia, palikti savo pykčius, nesutarimus ir psichologines problemas baseino persirengimo kambaryje.

Pagal seną kurpalių

Kiek kartų tai vienokia ar kitokia forma jau esame matę? Pradedant amerikietiška bokso klasika „Rokiu“ (angl. „Rocky“ 1976 m.), baigiant europietiška animacija „Balerina“ (pranc. „Ballerine“, 2016 m.) ar „Slaptąja komanda“ (isp. „Metegol“, 2013 m.), bei daugybe kitų labiau ar mažiau žinomų. Kitaip tariant, tai istorijos, kai visiški autsaideriai akivaizdiems lyderiams pakrauna malkų (na, ar beveik). Tad pagal tokį patį kurpalių sukalti ir „Baseino valdovai“ – ir nieko šioje recenzijoje per daug neišplepama – dėsningą baigtį galima nujausti vos tik personažai susirenka į pirmąją treniruotę.

Kita vertus, tokia gerai žinoma baigtis turi ir savų privalumų – panašiai kaip ir žiūrint jau matytą filmą, ką psichologai vertina teigiamai –tai darydami žiūrovai pasąmoningai jaučiasi saugūs ir apsidraudę nuo galimų netikėtumų ar nemalonių siužeto vingių. Taip ir su „Baseino valdovais“ – tai yra saugi, pagal klasikinę klišę atidirbta istorija, galinti pasitarnauti ir kaip motyvuojantis pavyzdys, įkvepiantis ir parodantis, kiek daug galima pasiekti užsispyrimu, atkakliu darbu ir kartu su komanda.

Aš neskęstu, tik mojuoju

Kadangi šio filmo taškas A (akivaizdžių nevykėlių komanda) ir taškas B (dėsninga klišės pabaiga) yra žinomi ar bent jau nesunkiai nuspėjami, įdomioji dalis tampa ne tai, kad iš taško A galiausiai bus atsidurta taške B, bet tai, kaip nuo vieno iki kito bus keliaujama. Ir čia kalbama ne tiek apie fizinę, kiek apie psichologinę kelionę.

Kaip jau minėta, praktiškai kiekvienas šio filmo personažas turi didesnių ar mažesnių psichologinių problemų. Tačiau siekiant bendro komandos tikslo asmenines problemas reikia pastumti į šoną ir susitelkti tik į plaukimą. Tiesa, susirinkę vyrukai nėra visiškai naivūs, kai kurie kritines pastabas apie komandos fizinę formą rėžia tiesiai į akis, kas kitiems neretai atima motyvaciją ir skatina viską mesti pusiaukelėje. Maža to, kai kuriems tenka paminti vyrišką ego ir paklusti trenerės (taigi – moters) nurodymams ar apskritai priprasti prie to, kad užsiima stereotipiškai išimtinai su moterimis arba homoseksualiais vyrais siejama sporto šaka. Bet jei jie manė, kad nekompetentinga ir pati problemų dėl alkoholizmo turinti trenerė simbolišku Delfinos vardu (akt. Virginie Efira) yra blogiausia, kas jiems gali nutikti, tai tolesni įvykiai juos privers manyti iš naujo.

Būtent tas psichologinių problemų užnugaris šiai visiškai nuspėjamai ir iš pažiūros kiek kvailokai komedijai suteikia didesnio svorio – nes juk iš tiesų jie į tą baseiną susirinko ne tam, kad išmoktų sinchroninio plaukimo, o dėl to, kad bent trumpam pabėgtų nuo slegiančių sunkumų. Nors pagrindinis personažas yra Bertranas, trumpai vis perbėgama ir pristatoma kiekvieno komandos nario situacija, pokyčiai namuose ir asmeniuose gyvenimuose. Režisierius nepasiklysta ir jam pavyksta susitvarkyti su personažų gausa.

Kas per daug, tas nesveika?

Šiemetiniuose Cezariuose G. Lellouche‘as buvo nominuotas ir kaip geriausias režisierius (už „Baseino valdovus“), ir kaip geriausias aktorius (už vaidmenį filme „Kūdikis“/ pranc. „Pupille“) (bei dar dviejose – geriausio filmo ir geriausio originalaus scenarijaus kategorijose). Šiuo atveju verta trumpai aptarti kai kuriuos jo režisūrinius ir/ ar scenaristinius sprendimus.

Filmo veiksmas įsiūbuoja pamažu, tarsi vanduo baseine – kol visi susiburia į komandą, kol žiūrovams trumpai pristatomi pagrindiniai personažai, kol prasideda pirmieji ginčai, žiū, filmas spėja įpusėti. Būtent maždaug ties viduriu šiek tiek užbuksuojama – tiek siužetine, tiek istorijos vystymo prasme, tačiau tada atsiranda naujas ryškus personažas, kuris ne tik priverčia „sinchroninio plaukimo komandą“ pagaliau pajudinti sėdimąją dalį, bet ir vėl ekranui grąžina žiūrovų dėmesį.

Tad jei tai galima laikyti vykusiu sprendimu, visiška to priešingybe tampa finalinis komandos pasirodymas ir ypač jo „vinis“ – Simono „grojimas“ įsivaizduojama gitara, kas ir šiaip jau yra vienas kvailiausių žmonių sugalvotų judesių. O grįžtant prie filmo konteksto – emociškai ir pagal personažą tai galbūt tiko, bet užtenka būti mačius bent vieną sinchroninio plaukimo pasirodymą, kad suprastum, jog šios sporto šakos atliko technikos prasme tai yra visiškas nulis. Žinoma, jei visą pradinę absurdišką situaciją filmo realybėje priimame kaip tikrą ir tikėtiną, tai ir tolesnės nelogiškos ir tikrove smarkiai prasilenkiančios detalės neturėtų nei stebinti, nei piktinti. Kita vertus, režisierius irgi, ko gero, supranta, kad tokiais pigiais triukais, kaip prigesinta šviesa ar imituojamos gitaros brązginimas „nupirkti“ galima tik filme, o ne realybėje.

Personažai ir aktoriai

Kaip jau minėta, praktiškai kiekvienas personažas, kurių čia gausu, gauna pakankamai laiko atsiskleisti ir parodyti, kad po išoriniu apvalkalu, papuoštu šypsena, kandumu ar apsimestiniu šaunumu, dažnas nešiojamės savas problemas, apie kurias dažnas aplinkinis nė neįtaria. Smagu tai, kad nepaisant šio bendro vardiklio, visi personažai yra labai skirtingi ir vienas su kitu nesupainiojami.

Galima pasidžiaugti, kad šio filmo kūrėjams pavyko suburti gerai žinomų Prancūzijos (ir kaimyninės Belgijos) aktorių komandą. „Plaukikais“ (ar jų pagalbininkais) tapo Cezario laureatai Mathieu Amalrickas, Guillaume‘as Canet, Leïla Bekhti, Cezario nominantai Jeanas-Huguesas Anglade‘as, Marina Foïs, Benoît Poelvoorde‘as, Virginie Efira, Tjiery suvaidinęs P. Katerine‘as, kaip jau minėta, šiemet buvo pripažintas geriausiu antraplaniu aktoriumi, o jo gauta statulėlė – vieninteliu „Baseino valdovų“ gautu Cezariu. Žinoma, kadangi ekrano dėmesys yra gana sąžiningai padalytas visiems, nėra nė vieno labiau išsiskiriančio, bet savo darbą aktoriai atliko kokybiškai – ko ir buvo galima tikėtis iš tokio kalibro profesionalų.

Tad personažai čia kiekvienam pagal skonį – melancholiškas Bertranas, užsisklendęs, bet viduje kunkuliuojantis Loranas,  atvirai ciniškas Markusas, mielas nevykėlis Tjiery, praeities nostalgijos neatsikratantis ir su paaugle dukra nesutariantis Simonas ir dvi kaip diena ir naktis skirtingos jų trenerės – tarsi abejinga ir paviršiuje „plaukiojanti“ Delfina bei kieta ir kompromisų nepripažįstanti Amanda. Belieka išsirinkti, kuriam skirsite savo simpatijas.

Techniniai dalykai

Kamera juda neblogai – plaukikų sudaromos figūros kartais pafilmuojamos tiek iš viršaus, tiek po vandeniu. Kartais pažaidžiama stambiais planais, pafilmuojama žemu rakursu. Žodžiu, gal ir nieko stebuklingo, bet visai neblogai.

Didžioji filmo dalis praeina be foninės muzikos. Žinoma, diegetinė muzika skamba per komandos pasirodymus, o kai kurioms scenoms dinamikos suteikia užkadriniai ritmai.

Reziumė

„Baseino valdovai“ – nors ir pagal ne kartą matytą klišę sukalta, bet visai neblogai nuteikianti komedija, kuri gali netgi įkvėpti motyvacijos. Puiki aktorių komanda, režisieriaus sugebėjimas susitvarkyti su personažų gausa ir visiems jiems skirti pakankamai dėmesio, paprasta ir saugi, bet gerą nuotaiką garantuojanti istorija – tai galima įvardyti kaip filmo privalumus. Trūkumai… jų, žinoma, yra (vienas didžiausių – lengvai nuspėjama pabaiga), bet jei jau nuo pradžios sutinkate su G. Lellouche‘o siūlomomis išlygomis iš serijos „taip būna tik filme“, daug ką galima praleisti pro pirštus. Tačiau daugiausiai svorio šiai juostai suteikia įpintos kiekvieno personažo asmeninių problemų istorijos – dėl ko šis pasitaškymas baseine nevirsta vien tuščiais purslais.