Baubas

„Visos bobos raganos“

Režisierius Olegas Stepčenko, labiausiai visiems žinomas iš veiksmo trilerio „Vyriškas sezonas“, ir rusų Kino Fondas pristato ypatingą projektą, paremtą žinomos Nikolajaus Gogolio apysakos „Vij“ motyvais, kuriam sukurti prireikė net dešimties ilgų ir išties varginančių, nesėkmėmis apipintų metų.

Kino kūrėjas kviečia žiūrovus atsidurti mistiniame ir visiškai niūriame aštuoniolikto amžiaus pasaulyje, kuriame tikima demonais, raganomis ir nebūtais dalykais, gąsdinančiais eilinius gyventojus ir net tvirčiausius kazokus.

Apie ką mes čia…

Žinomas britų kartografas Džonatas Grinas norėdamas įrodyti vieną iš savo beprotiškų teorijų išsiruošia į Europos žemyno rytus, kuriuose ir bandys ieškoti atsakymų. Deja, jo kelionė nėra tokia šviesi, kokios jis tikėjosi. Vyras patenka į dievo užmirštą kaimą, kuriame iš lūpų į lūpas perpasakojama istorija apie demoną, grobiantį žmones. Likimo nuskriaustas keliautojas supratęs, kad tai ne pasakos, priverstas kuo greičiau bėgti iš šios rūkais užslėptos vietovės, tačiau tai ne taip lengva, kaip buvo į ją pakliūti…

Kūrinio vidus

Naujausią „Baubą“ galime įvardinti kaip ilgiausiai kurtą naujos rusų kinematografijos projektą, kurį lydėjo vien tik nesėkmės. Net aštuonis kartus perkeltas, skeltas i trilogiją, o vėliau sujungtas į vieną filmą, režisieriaus Olego Stepčenko svajonių projektas pagaliau sugebėjo atsikraustyti į kino ekranus ir būti prieinamu kiekvienam žiūrovui. Rezultatas ne toks ir blogas, atsižvelgus į tai, jog su Nikolajaus Gogolio knyga filmas beveik neturi nieko bendro. Tą patį pasakyti galima ir apie klasikinį 1967 metų kūrinį, kuris anais laikais buvo neblogai įbauginęs sovietmečio publiką bei tapo puikiu įrankiu gąsdinti neklaužadas vaikus.

Renkantis žanrą, kuris būdingas šiais juostai, galima atsižvelgti į kelis faktorius, dominuojančius šiame filme. Labiausiai juostos braižas primena kokybiškus amerikiečių nuotykių darbus su mistikos ir fantastikos elementais. Siaubo čia beveik nėra, tik vos kelios staigesnės scenos, kurios sukurtos paniūrinti atmosferą, bet ne išgąsdinti kino salėje sėdinčio žiūrovo. Pats filmas, kaip jau užsiminta anksčiau, primena tokius darbus kaip groteskos ir gotiškos atmosferos mėgėjo Timo Burtono „Raitelį be galvos“, „Van Helsingą“ su Hughu Jackmanu priešaky ar 2005 m. Terry‘io Gilliamo „Broliai Grimai“, iš kurių galiausiai ir buvo pasisavinti kai kurie momentai. Keliose scenose matosi identiškos detalės, tačiau tai netrukdo peržiūrai, o net labiau ją paįvairina, nes galima spėlioti kas jau buvo matyta kituose žanro darbuose. Tiesą sakant, tai „Baubas“ tiek savo kokybe, tiek pateikimu beveik nenusileidžia Holivudiniams multimilioniniams projektams.

Filmo istorija ir jo pradžia labai primena paskutinę „Karibų piratų“ dalį, o ir pati scena su pabėgimu tiesiog nukopijuota iš žinomos franšizės blogiausio filmo. Vėliau jau prasideda kitoks veiksmas, kuris sugeba prikaustyti prie ekrano, todėl visa peržiūra praeina akimirksniu, nes kūrėjų sukurta intriga sugeba palaikyti iki pat galo, kad būtų galima išsiaiškinti visus baubo kėslus. Nemažai dėmesio filmo metu skiriama kazokams, kuriuos taip dievino ir savo literatūriniuose kūriniuose minėjo Gogolis. Itin vaizdžiai parodomas jų gyvenimo būdas, karštakošiškas charakteris, girtuokliavimas. Neapsieinama ir be skambių frazių kaip tarkim „…gal pas jus Europose ir nėra raganų, bet čia, Kijeve, visos bobos raganos!…“. Nuo moterų užgauliojimų iki pat religinių įsitikinimų priveda kūrėjų fantazijos vaisius. Geriausia, kad pats rodomas laikotarpis puikiai perteikia anų laikų žmonių gyvenseną, ypač tokiuose dievo užmirštuose kraštuose kaip Kijevo apylinkės. Filme dominuoja mokslas, visokiausios teorijos, tačiau jos yra bevertės prieš eilinių žmonių mentalitetą ir jų pasaulėžiūrą, tikėjimą visokiais išgalvotais dalykais, kuriais maitino ir tuo pačiu manipuliavo kaip marionetėmis kunigai ir kiti ano laikmečio šarlatanai, siekdami beribės valdžios.

Įdomiausias juostos siužetinės linijos netikėtumas tas, jog pagrindiniu veikėju tampa ne rusas ar koks nors kazokas, o britas, kuris bando įrodyti savo teorijos tiesas. Kaip veikėjas jis nėra nei pozityvus, nei negatyvus, jis tiesiog egzistuoja pasakojime, kuriame vyksta nebūti dalykai. Moteriškos palydos jis irgi neturi, nes pagrindinės filmo herojės tokios blankios, jog galima teigti, kad jų net ir nebuvo filme. Kažkur fone pasirodančios merginos taip ir dingdavo iš akiračio. Tik kazokai su savo neblogu humoru pagyvindavo situaciją. Jei ne jų pasirodymas svarbesnėse juostos scenose, tai ir žiūrėti būtų galima tik į kompiuteriniais efektais papuoštą aplinką ir stulbinančias dekoracijas. Gaila, bet šioje vietoje matosi kūrėjų ir scenaristų fiasko, nes seniai neteko matyti taip neišvystyto pagrindinio herojaus, kuris kaip pasimetęs šuniukas bando ieškoti atsakymų.

Kalbant apie filmą ir jo poveikį rusų kinematografijos ateičiai – tai antras galingas ir labai kokybiškas filmas, kuris sugeba pasipriešinti paties Holivudo pristatomiems žanro projektams. Nemažai labai juokingų ir banaliausių vietų, neapgalvotų ir neturinčių prasmės scenų, tačiau priimti šį filmą kaip blokbasterį galima be jokių argumentų. Tai dar vienas stiprus žingsnis į rusų nacionalinio kino ateitį, kuri galbūt sugebės išbristi iš kitų, niekam tikusių juostų šešėlio.

Techninė juostos pusė

Vizualiniai filmo efektai iki tam tikrų scenų ne tik pavergia akis, tačiau dar ir sugeba atskleisti stiprų rusų kino potencialą, kuris su kiekvienais metais auga. Deja, bet kai vaizduojamas koks vienas iš demonų, situacija primena antrarūšius, devintojo dešimtmečio pabaigos filmus, kuriuose specialieji efektai šiomis dienomis kelia šypseną. Trimatė erdvė šiek tiek gelbsti padėtį, nors ir juokingai atrodo nekokybiški padarėliai, priskriejantys iki pat nosies galiuko.

Juostos operatoriaus darbas kai kuriose filmo vietose gniaužią kvapą, ypač skraidymas su ragana atrodo labai efektingai. Sugebama detaliai perteikti vietovės siaubingą atmosferą bei aplinką, kurioje dominuoja įdomūs architektūriniai statiniai. Kitais atvejais kameros darbas atrodo labai standartiškai, bet kokybiškai, nėra jokių nesusipratimų, kaip dažnai būna su nuotykinio žanro filmais, kai veikėjai susiduria, o jų dvikovos atrodo labai blankiai.

Garso takelis primena kitus žanro filmus, kuriuose stipriais skambesiais bandomas iškapstyti epiškumo pojūtis, būdingas prabangiems kūriniais, kuriamiems pačios geriausios kino studijos. Melodijų šiame darbe netrūksta, o tai gerai nuteikia peržiūros metu. Deja, bet muzikinė palyda dažnai nesugeba perteikti ekrane rodomos scenos atmosferos.

Garso montažas taipogi padaro nemažą įtaką filmo stipriajai pusei. Galingo garso dėka tam tikros filmo scenos tiesiog galingiausiu būdu nukelia mus tarp pagrindinių veikėjų, bandančių kovoti su antgamtinėmis jėgomis ir kitais siaubingos vietovės demonų prakeiksmais. Viso bendro vaizdo nenusilpnina ir juostos montažas, kuris savo ruožtu išlaiko pasakojamos juostos istorijos pusiausvyrą.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pagrindinio filmo herojaus atlikėjas, labiausiai žinomas iš Guy‘aus Ritchie‘io filmų britų aktorius Jasonas Flemyngas, pirmą kartą pabando savo jėgas rusų kine. Ne paslaptis, kad daugelis žinomų Holivudo veidu paskutiniais metais pasirodo vienos ar kitos šalies filmuose ir tuo pačiu sugeba perkelti filmą į platesnius vandenis. Aktorius savo veikėją suvaidino visai neblogai, tačiau pats personažas ir jo paskirtis filme visiškai nesugebėjo išnaudoti aktoriaus vaidybinio potencialo.

Filme antraplanius vaidmenis atliko įvairaus kalibro ir kartos aktorių būrys, kurie, kaip ir pagrindinis filmo personažas, atrodė visiškai tuščiai. Matyt kūrėjai visą savo dėmesį skyrė vizualiam kontekstui. Na, bet malonu pamatyti Aleksejų Čiadovą, Andrėjų Smoliakovą, Olegą Takrarovą ar mūsų tėvynainę – Agnę Ditkovskytę (dabar jau Čiadova). Nepamirštam ir apie legendinį rusų aktorių, kuris taip ir nesulaukė filmo pasirodymo kinuose – Valerijų Zolotuchiną. Įdomiausia, jog iš filmo buvo visiškai pašalintas Bogdanas Stupka, atlikęs vieną svarbų vaidmenį. Aktorius irgi mirė nesulaukęs premjeros.

Stiprus aktorių kolektyvas, kuris iš vizualios pusės sugeba džiuginti akis, tačiau jų paskirtis šioje juostoje taip ir liko paslaptimi. Matyt kūrėjai norėjo surinkti krūvą žinomų vardų dėl palankaus marketinginio ėjimo.

Verdiktas

„Baubas 3D“ – tai beveik nieko bendro su žinomu Nikolajaus Gogolio literatūriniu kūriniu neturintis filmas, kuriame nesibaigiantys nuotykiai, niūraus konteksto specialieji efektai ir malonus akiai veiksmas paima viršų, po savęs palikdamas taip būtiną siaubo faktorių, personažų išvystymą ir scenarijaus išskirtinumą.