Bėgantis labirintu: vaistai nuo mirties

Režisierius Wes Ball pristato jau trečiąją knygų antologijos “Bėgantis labirintu” ekranizacijos dalį – „Mirties vaistas “. Pristatęs pirmąsias dvi dalis kone pamečiui – 2014 ir 2015 metais – trečiąją jis brandino beveik tris metus. Ar buvo jos verta laukti taip ilgai? Pažiūrėkim.

Trumpai užmetant akį į pirmąsias dvi dalis ir pačią istorijos visatą, čia idėja formuojama aplink futuristinį pasaulį, kurį sunaikino iš saulės į žmones įsimetęs virusas – Liepsna (orig. „The Flare“) – paveikdamas žmonių smegenis taip, jog jie virsta labiausiai mums pažįstamais antžmogiais – zombiais. Vedami stipriausio žmogui žinomo stimulo – siekio išgyventi – korporacija „Wicked“ bando išrasti vaistą, kas be ko, ne pačia maloniausia forma – palaipsniui uždarinėdami jaunuolius milžinišką labirintą, iš kurio jie – vedami to stipriausio stimulo – privalo išsilaisvinti.

Wicked is good…

Trečioji dalis siužetiškai startuoja po keleto mėnesių nuo antrosios dalies įvykių pabaigos. Čia žiūrovas yra toliau vedamas į tolygų istorijos vystymąsi, kuri savo struktūra vis primena kaip ir nuo ko viskas prasidėjo, jog su siužetine visata nepažįstama auditorija nesijaustų pasimetusi, nors, kas be ko, atsišviežinimas su pirmosiomis dalimis yra sveikintinas ar netgi rekomenduotinas – dėl autentiškiausių potyrių. Ypatingai reikėtų turėti omenyje, jog visa knygų antologija susideda iš 6 knygų, todėl, atsižvelgiant, kaip Wes Ball sėkmingai sugeneravo šias tris dalis, ateityje tikrai sąžiningai galima tikėtis ir likusių dalių ekranizacijų.

Šiąją dalį, tiek siužetiniu, tiek techniniais aspektais – subjektyviu ir kritikų vertinimais – kol kas, galiu pavadinti pačia stipriausia iš visų trijų. Viena vertus čia, siužetiniu aspektu, įvykiai jau pakankamai gerokai įsibėgėję, todėl ir istorijos mikro-kuminacijos bei siužetiniais posūkiai daug stipriau ištransliuojami. Kita vertus, režisierius jau puikiai susigyvenęs su istorijos visata ir  išlaiko labai tinkamą jos toną, todėl ir pirmosios dalys labai skoningai sukalibruotos – tą sunku paneigti.

Filmo siužetas nė kiek nesidrovi ir tiesiog siurbte įsiurbia žiūrovą į istoriją – čia jis iš karto prisimena puikiai – tikėkimės – pažįstamus veidus ir juos supančias priešistores: kaip ir ką jie išgyveno, bei – paraleliai – ką dar teks patirti, idant tikslas būtų pasiektas. Todėl viso filmo metu net nešmėstelėjo mintis, jog šiam filmui kažko gali trūkti: siužetinė idėja labai vaisinga, o tikrai neskrupulingi specialieji efektai, kas be ko, viską tik dar labiau pagerina. Ir apsistojant vien tik specifine paauglių auditorijos kategorija, į kurią ir yra orientuoti tokie projektai/knygos kaip Bado Žaidynės (orig. „The Hunger Games“), Divergentė (orig. „Divergent“) ar Enderio Žaidimas (orig. „Ender‘s Game“) – „Bėgantis labirintu“, mano subjektyvia nuomone, užima čia vieną stipriausių pozicijų. O jeigu priešakyje laukia dar likusių dalių ekranizacijos… Pasisaugokit.

Techninės detalės

Na, kaip jau galimai ir užčiuopėt idėjos pulsą, filmas techniniu aspektu tikrai yra turtingas ir turiningas, kas, šalia puikaus siužeto, yra tikrai nuostabus prieskonis. Specialieji efektai čia  liejasi per kraštus, tačiau labai puikiai sukalibruota maniera, todėl šiuolaikinis išlepintas žiūrovas čia tikrai neturėtų rasti motyvo skųstis jų stoka. Operatoriaus, montažo komandos darbas – kaip per sviestą.  Siužetą skoningai užpildantis scenarijus taipogi nepraslysta pro akis – puikiai pažįstami veikėjai jį sugeria ir integruoja į istoriją per savo išgyvenimų prizmę.

Summa summarum….

Reziumuojant, režisierius Wes Ball pristatė trečiąją projekto dalį ir pristatė labai neblogai: filmas sėkmingai tęsia šią išgyvenimo istoriją ir kino ekrane ji atsiskleidžia pačiu gražumu. Kinematografinė istorijos misija čia atlikta sėkmingai: žiūrovui pateikiamas projektas, kurį be galo įdomu stebėti ir analizuoti, kaip jis vystosi pirmųjų dalių kontekste.  Tad, jeigu turite polinkį į skoningus Sci-Fi projektus – čia vienas tų, kurį vertėtų išbandyti.