Bėgantis labirintu

Trumpametražių filmų kūrėjas, režisierius ir savo paties kurtų juostų scenaristas Wesas Ballas pristato savo pirmąjį pilnametražį ir didelio biudžeto debiutinį filmą, sukurtą pagal bestseleriu tapusio rašytojo Jameso Dashnero knygų ciklą „Bėgantis labirintu“, kurį sudaro keturios jaunimo tarpe pamėgtos knygos.

Kino debiutantas kviečia visus į savo pirmąją ilgą kelionę kine ir siūlo visiems pamatyti lyg narve uždarytų grupės jaunuolių gyvenimą, kuriame netrūksta sunkiausių išbandymų, išdavysčių, draugystės puoselėjimo ir noro ištrūkti iš paslaptingo labirinto.

Apie ką mes čia…

Vieną dieną Tomas atsibunda paslaptingoje vietoje, kur jį apsupa būrys jaunų vaikinų. Atsigavęs nuo patirto šoko Tomas sužino, kad jis, kaip ir jį supantys jaunuoliai, yra uždaryti nedideliame žemės lopinėlyje. Aplink šią teritoriją yra tik paslaptingas ir mirtį nešantis labirintas, kuriame gyvena nežemiškos kilmės būtybės. Norėdami išgyventi vaikinai turi susikauti su pabaisomis, norinčiomis juos visus pražudyti. Nedelsdamas Tomas imasi iniciatyvos ir įeina į labirintą, tačiau tai, ką jis ten pamato ir patiria, visiškai jį pakeičia…

Kūrinio vidus

Pasibaigus beskonybei pavadinimu „Saulėlydis“ ir visam vampyrų bumui, atėjo laikas išlikimo tematikos juostoms. Tiesa, tiek kino, tiek literatūros atžvilgiu dominuoja visiškai skystas popsas, skirtas jaunimui. Prasidėjus neregėto populiarumo sulaukusiam „Bado žaidynių“ ekranizacijų ciklui, studijos suprato, kad galima ir iš šios tematikos išspausti tikrai nemažai pinigų. Šiais metais šią tendenciją patvirtino kitas, panašaus pobūdžio projektas – „Divergentė“, kuris pasirodė visai sėkmingai tiek pajamų plane, tiek žiūrovų ir kritikų atsiliepimuose. Belaukdama trečiosios „Bado žaidynių“ dalies studija „20 Century Fox“ pabandė savo laimę ir pristatė žiūrovams kitą, visai sėkmingą pirmąją knygų ekranizaciją „Bėgantis labirintu“.

Kas skaitė knygų ciklą, tam bus šioks toks šokas, nes kūrėjai iš pirmos dalies paėmė vos tik trečdalį svarbių įvykių. Siužetinės linijos eiga irgi visiškai nesižiūri, nes kai visai nemažo turinio literatūrinis kūrinys yra sukerpamas į kelias dalis, ekrane lieka visiškas chaosas. Pati filmo pradžia intriguoja. Visgi, pirmoji scena išties sukelia įtampą, laiko nežinioje, tačiau praėjus dešimčiai minučių nuo juostos starto, jau pasijaučia nuobodulys, o pokalbiai apie labirintą ir su juo siejama baimė nesukelia jokių emocijų.

Itin šaltas veikėjų ir būsimo veiksmo epicentro pristatymas, kuris ir nulemia tolimesnę filmo pasakojimo eigą. Vienintelė ir tikrai puikiai pastatyta juostos scena – pirmas Tomo apsilankymas labirinte, kur jis susipažįsta su siaubu, priverčiančiu visus „kalinius“ drebėti iš baimės. Nemažai veiksmo, gerai pateikta kovos scena ir adrenalino kupina atmosfera. Kaip bebūtų gaila, pasibaigus šiai akims patraukliai filmo vietai, viskas rutuliojasi taip, kaip ir filmo pradžioje. Gaila, kad iki pat galo veiksmas ir dalyvių susidūrimai visiškai nesižiūri. Nuobodulys išsilaiko iki pat filmo pabaigos. Dialogų prasme – irgi visiškas fiasko. Pasirinktos klišinės, nuvalkiotos frazės, kuriomis kiekvienas veikėjas svaidosi, tačiau nė vienam išskirtinumo tai nesuteikia. Išties, scenaristas šiam filmui padarė meškos paslaugą. Jeigu kažkokiu būdu prasidėtų antros dalies kūrimas (visgi šio projekto finansinės prognozės netenkina studijos lūkesčių), tai, tikėkimės, kūrėjai pasistengs išreikšti visą antros knygos idėją palankesniu būdu. Svarbiausia, kad filmo pateikimas nebūtų nuobodus.

Kalbant apie filmo herojus, kurių čia beveik tuzinas, jokių išskirtinių veidų nesimato ir išvis neatrandama. Pagrindinis filmo veikėjas pilkas, visiškai charizmos neturintis vaikinas, kuris paskui save veda kitus. Skaitant knygą susidaro visiškai kitoks įspūdis – baimės kamuojamas vaikinas transformuojasi į tikrą didvyrį. Tuo tarpu juostoje visą laiką matome tą patį mižnių, kuris su baimės persmelktu veidu bėgioja aplink gyvenvietę lyg nenumanydamas, ką jis apskritai čia veikia. Antagonistas, arba tiksliau, Tomo oponentas, Galis atrodo irgi juokingai. Tas lyderystės principas ir noras būti pirmam iš jo pusės neatrodo įtikinamai. Žinoma, didelė dalis priekaištų atitenka aktoriui, suvaidinusiam šį visai įdomų, bet blogai įgyvendintą veikėją.

Tokio pobūdžio filmuose, o ypač literatūroje, skirtoje paaugliams, neapsieinama ir be meilės konteksto. Šis siužetinės linijos vingis pateikiamas ypatingai nepatraukliai. Tomo ir Teresės santykiai šalti, nors iš jų žvilgsnių ir simpatijos apraiškų matosi, kad turėtų būti priešingai. Neįtikinamas meilės vaizdavimas bandė atitraukt žiūrovus nuo bendros juostos idėjos, kurioje smurtas ir baimė turėjo būti uždengtos romantiniais pagrindinių herojų santykiais. Deja, nepavyko.

Atėjus paskutinei filmo scenai, ir „netikėtam“ siužetiniam vingiui, skirtam tiems, kurie nėra skaitę literatūrinio kūrinio, aplanko džiaugsmas. Pagaliau pasibaigia užtęstas filmas, kurio istorija priminė primityviai papasakotas „Bado žaidynių“ ir „Divergentės“ istorijas. Kaip ekranizacija – didelis minusas kūrėjams. Kaip atskirai vertinamas filmas – pakenčiamas, pramogai skirtas filmas, kurį geriausia žiūrėti su antrąja puse. Bent jau filmo metu, kai užplūs nuobodulys, bus galima dėmesį skirti šalia sėdinčiam žmogui.

Techninė juostos pusė

Kaip ir dažniausiai būna, tokio žanro ir tematikos juostose dominuoja specialieji efektai, tačiau pirmam savo „blynui“ studija „20 Century Fox“, nenorėdama rizikuoti, skyrė 50 milijonų biudžetą. Toks sprendimas parodė, kad kūrėjai nuo pat pradžių pesimistiškai žiūrėjo į filmo potencialą. Efektai gavosi pernelyg dirbtiniai, ypač aplinka ir labirinto konstrukcija atrodo kaip kartoninis karkasas ant kurio uždėjo CGI efektą. Taip pat ir pačios dekoracijos neturi kuo pasigirti. Vienintelis filmo koziris iš vizualiosios pusės – vorai. Jie ne tik atrodo bauginančiai, tačiau ir pateikti taip, kaip buvo galima įsivaizduoti skaitant knygą.

Operatoriaus darbas filme geras. Kameros dėka operatorius sugebėjo apčiuopti daugelį filme rodomų detalių, o kad filmas būtų priimtinas paaugliams, meistriškai nusukdavo objektyvą nuo kraujo scenų. Visgi Amerikoje labai griežta cenzūra. Bendras labirinto pateikimas susižiūri gerai. Tokie vaizdai priduoda juostai dinamikos, tačiau dėl lėtai besivystančio veiksmo ir skurdaus scenarijaus, net ir techniniai filmo pliusai neleidžia pasimėgauti šiuo filmu.

Muzikinė filmo palyda irgi tampa vienu iš pliusų. Įdomiausia bežiūrint šią juostą tai, kad kūrėjams, matyt, buvo visiškai nusišvilpt į scenarijų, jie visas jėgas atidavė patraukliai techninei pusei. Garso takelis ir jam priklausančios kompozicijos perteikia juostoje tvyrančią atmosferą, tačiau padėti atsikratyti nuobodulio jos bejėgės.

Garso montažas puikus. Vien jau pradinė scena lifte verta plojimų. Jeigu filmas tokią pačią dinamiką išlaikytų visą jo rodymo laiką, tai po peržiūros žiūrovas išeitų visas suprakaitavęs nuo adrenalino, gauto bežiūrint šį įtampoje kaustantį fantastinį trilerį.

Juostos montažas, deja, silpnas. Anksčiau buvo minėta, kad scenaristai nepanaudojo daugelio svarbių knygoje aprašytų įvykių, todėl ekrane galima pamatyti tam tikrą siužetinės linijos chaosą. Bendras vaizdas toks, lyg scenos sulipdytos iš atskirų klipų ir tarpusavyje neturi nieko bendro. Tęstinumas pažeistas, o tai yra labai blogai, ypač tokio pobūdžio knygų ekranizacijose.

Aktorių kolektyvinis darbas

Viso filmo metu dominuoja jaunoji aktorių karta, kuri nepasirodo taip gerai, kaip norėtųsi. Kiekvienas aktorių, pasirodžiusių šiame filme, vaidina per daug baikščiai. Toks įspūdis, kad žiūrėtum „Saulėlydžio“ sagą ir kiekviename kampe matytume Kristen Stewart.

Pagrindinio vaidmens atlikėjas aktorius Dylanas O‘Brienas, žinomas iš filmo „Praktikantai“, gavo puikią progą praverti duris į Holivudą. Deja, bet su tokia naivia, neįtikinančia ir pilka vaidyba jam garantuojamas tik draugiškas pasirodymas televiziniuose serialuose. Jis nesugebėjo atskleisti personažo charakterio, o jo išvaizda visiškai skiriasi nuo tos, kurią susidarome vaizduotėje perskaitę knygą.

Pagrindinis moteriškas vaidmuo atiteko aktorei Kayai Scodelario. Mergina, kaip ir jos kolega, nesugebėjo atskleisti savo herojės, o jos vaidyba buvo sausa. Jokio baimės jausmo ar meilės signalų Tomo atžvilgiu nepajutome. Visą filmo rodymo laiką aktorė pernelyg susikausčiusi. Tai neleido jai manevruoti, atskleidžiant savo herojės privalumus.

Antagonistą arba tiesiog chuliganą filme suvaidinęs Willas Poulteras nieko ypatingo neparodė. Jo vaidyba priminė visus kitus filmus, kuriuose jis pasirodydavo. Aktorius suvaidino savo vaidmenį su viskuo nepatenkinto žmogaus veido išraiška, kuriam po nosimi dujas paleido skunkas.

Antraplaniuose vaidmenyse galima pamatyti ir Holivudo veteranę Patricią Clarckson, kuriai atiteko nedidelis, tačiau itin svarbus vaidmuo. Čia vienintelis viso aktorių kolektyvo narys, kuriam pasisekė suvaidinti įtikinamą vaidmenį. Kiti aktoriai, pavyzdžiui zombiai, prisitaikė prie bendro juostos vaizdo ir neparodė jokių vaidybos požymių.

Verdiktas

„Bėgantis labirintu“ – tai įdomaus turinio knygos bloga ekranizacija su visiškai neįtikinama pagrindinių aktorių vaidyba. Juostos metu matome vos tik trečdalį literatūriniame kūrinyje aprašytų įvykių. Nuobodus, užtemptas, nepatrauklus akiai darbas, kurio vieninteliu pliusu tampa kameros darbas ir muzikinė palyda.