Recenzija

Bel Canto

Bel Canto

Bel Canto
N-16Drama, Trileris

Metai:
2018 m.

Trukmė:
102 min.

Šalis:
JAV

Režisierius:

Paul Weitz

Vaidina:

Julianne Moore, Christopher Lambert, Ken Watanabe, Thorbjørn Harr, Sebastian Koch, Olek Krupa

Platintojas:
Theatrical Film Distribution

6.5
Recenzijos autorius:
5.5
Redakcijos vertinimas:
5.5
Lankytojų vertinimas:
8.5

Recenzijos autorius:

Benas Venckaitis

Paskelbta:

2018 10 09

„Bel Canto“ pačiu siauriausiu apibrėžimu reiškia operinį dainavimą. Šiek tiek plačiau – tai virtuoziška technika, frazavimas, gražus balso skambesys, naudojant pilną ir turiningą diapazoną. Tokia kyla asociacija išgirdus šią frazę, tačiau, pasižiūrėjus filmą, asociacija kyla visai kitokia, ir nė vieno iš šių gražių epitetų jam apibūdinti, deja, nenaudočiau.

“Bel Canto” mums pasakoja istoriją apie įkaitų dramą neįvardintoje Pietų Amerikos valstybėje, kuomet keliems turtingiems visuomenės atstovams susirinkus paklausyti pasaulinio garso operos  solistės(Julianne Moore), koncertą šturmuoja revoliucionierių grupuotė ir paima visus įkaitais. Teroristai reikalauja paleisti politinius kalinius ir išduoti jiems šalies prezidentą, o kol to nebus, įkaitai bus laikomi nelaisvėje. Situacijos nepalengvina ir tai, kad beveik visi žmonės yra skirting tautybių: teroristai lotynų amerikiečiai, įkaitai anglai, prancūzai, japonai, ir dar keletos tautų atstovai, tad komunikuoti yra sunku. Didelė našta krenta ant vienintelio vertėjo pečių, kuris, gan stebuklingai, moka absoliučiai visas kalbas. Dienos bėga, nei revoliucionieriai, nei vietos valdžia nenusileidžia, o įtampa auga.

Turbūt pagrindinė filme gliaudoma tema yra Stokholmo sindromas: visa įkaitų drama trunka beveik mėnesį, tad per visa šį laiką teroristai ir jų įkaitai praleidžia daug intymių momentų kartu – kai kurie susidraugauja arba net užmezga romantiškus santykius. Operos solistė susidraugauja su japonų milijonieriumi, paskui moko vieną iš revoliucionierių operinio dainavimo. Vertėjas užmezga romantiškus santykius su viena jauna partizane, o galų gale visi net valgo kartu, žaidžia futbolą ir pamiršta apie visa šios situacijos absurdiškumą. Filmo eigoje matome pamažu kintantį teroristų paveikslą – nuo pradžioje matytų nežmogiškų smurtaujančių pabaisų mes iš lėto stebime jų virsmą į paprastus žmones, tokius pačius, kaip ir jų įkaitai. Čia pagrindinė mintis iš tikro visai graži: nesvarbu kiek iš pradžių blogas ir bejausmis gali pasirodyti žmogus, giliai viduje jis irgi toks pat kaip tu, turi tuos pačius jausmus, tas pačias baimes ir svajones. Tačiau ar tai reiškia, kad jis yra toks pat geras žmogus?

Spėju, kad filmo kūrėjai man atsakytų, kad taip, ar kažką panašaus, su kuo aš nesutinku. Manau, kad visiškai nesvarbu, koks tu esi giliai viduje(ar sieloje, ar kaip čia jau bepavadinsi), svarbu yra tai, kokius veiksmus tu atlieki. Ir jeigu tu atlieki blogus veiksmus ir keli kitiems blogus jausmus per prievartą – tu esi blogas žmogus. Tad visa ta teroristų ‘humanizacija’, aišku, yra graži, bet galų gale, man kažkokio gailesčio nesukėlė, nors, spėju, kad toks buvo režisieriaus tikslas.

O tas virsmas, apie kurį kalbėjau, vyksta tiesiog neįtikėtinai lėtai ir ištemptai. Aš suprantu, kad norint tai parodyti skubėti nereikia, bet aš pasakysiu tiek: oficialiai filmas trunka vieną valandą ir keturiasdešimt dvi minutes. Aš maniau, kad jis truko dvi su puse valandos, mat viskas buvo tiek ištempta, kad jau kokioms keturiasdešimt minučių praėjus aš ėmiau muistytis ir galvoti apie tai, kur eisiu valgyti po šio filmo. Tiek daug nereikalingų scenų seniai mačiau – esu įsitikinęs, kad jei šis filmas būtų trumpametražis, būtų tikrai įdomu jį žiūrėti. Ir aš tikrai nesakau, kad stebėti keletą žmonių uždarytų drauge patalpoje ilgą laiką yra neįdomu, mes tikrai turime pavyzdžių, kur tai buvo atlikta kokybiškai ir įdomiai – tačiau čia nėra vienas iš tų pavyzdžių. Gal dėl to, kad tiesiog buvo sunku patikėti scenarijumi – koks diktatūrinis rėžimas lauktų mėnesį laiko tokioje dramoje? Visi gulėtų sušaudyti po trijų dienų.

Na, gerai, galbūt čia jau tiesiog išlenda mano cinizmas, bet man, kuris šiaip mėgsta lėtus filmus, ši juosta tiesiog nusibodo. Ir nors pabaigoje ta keliama įtampa pasiekia kulminaciją, ji nebėra tokia patenkinanti ir ‘užrišanti’ visa istoriją. Atrodo, kad tiesiog patiems kurėjams nusibodo filmuoti, ir nusprendė užbaigti būtent čia, be jokios priežasties. Kulminacija atsiranda be jokio pagrindo ir perspėjimo.

Ką tikrai galiu pagirti, tai vaidybą. Julianne Moore, Ken Watanabe, o ypač Ryo Kase pasirodė puikiai ir savo vaidmenis išpildė. Taip pat ir praktiškai visi, vaidinę revoliucionierius, paliko gerą įspūdį ir įtikinamai parodė virsmą iš pabaisų į žmones. Tačiau čia turbūt vienintelis dalykas, gelbėjantis šitą filmą – visiems kitiems aspektams pagyrų šįkart pagailėsiu. Taip pat gaila žmonių, kurie į šitą filmą ėjo tikėdamiesi daugiau operinio dainavimo, kaip ir sako pavadinimas – čia jo yra apie minutę. Tai tiek. Lėta, neįdomi ir gan keistą moralą bandanti perteikti įkaitų drama. Labai tikiuosi, kad tai neatsilieps neigiamai aktorių karjeroms.

5.5Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
4
Režisūra:
6
Kinematografija:
5
Garso takelis:
5
Techninė pusė*:
5
Aktoriai:
8
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D