Veiksmo komedijos yra tas žanras, kuris jau kaip ir pažįstamas, o gal net ir visai nugyvenęs. Turėjome labai daug gerų pavyzdžių, kurie jau tapo žanro klasika ir mes jais mėgaujamės kiekvienais metais, žiūrėdami per televizorių. Tai ir „Piko valandos“ trilogija, ir pirmosios „Taksi“ dalys ir kiti panašūs filmai. Daug veiksmo ir nemažai humoro visuomet pradžiugina ir leidžia maloniai pasijuokti, nes ten rodomi juokeliai visiškai nesensta, o tu, kaip žiūrovas, nelieki įsipareigojęs. Gana neblogai tokius filmus sekėsi kurti prancūzams, iš kurių, galiausiai, atkeliauja naujasis šio žanro filmas „Belvilio policininkas“.
Baba yra vieno iš Paryžiaus rajonų, Belvilio, policininkas. Kasdien jis užsiima tradiciniais mažais nusikaltimais, dažniausiai gaudo kišenvagius ir kitus smulkius nusikaltėlius. O didžiausia jo gyvenimo partnerė ir pagalbininkė – mama. Be abejo, šis netradicinis duetas labai erzina tikrąją jo gyvenimo draugę Lin, kuri nesusitaiko su pastoviu mamos buvimu jų santykiuose. Galiausiai Baba gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, kai iš Majamio parskridęs vaikystės draugas, dirbantis Interpole, netikėtai yra nužudomas paties Baba akivaizdoje. Dėl to, policininkas iš Paryžiaus keliauja per pusę pasaulio, siekdamas surasti draugo žudikus. Čia jis netikėtai randa naujų draugų ir gauna neapsakomai didelę ir pavojingą užduotį.
Ne vieną dešimtmetį filmus kuriantis režisierius ir scenaristas Rachidas Boucharebas pratęsia prancūzų veiksmo komedijų liniją su savo naujuoju darbu. Jau pirmosios filmo minutės kaip ir dudoa suprasti, kad veiksmo filme tikrai tikrai netrūks. Tai lyg lengvesnė „Taksi“ versija be automobilių, o kartu yra ir tos pačios „Piko valandos“ elementų. Kas pažiūrės šį filmą, tikrai supras apie prancūzą nukeliavusį į JAV ir tipinį amerikiečių nesupratimą, kad kažkas gali kalbėti daugiau nei viena kalba.
Išties, komiškų situacijų filme yra tikrai daug. Ir be jokios abejonės, visos jos jau matytos. Galbūt labiausiai džiuginanti ir dar ne tiek baisiai nuvalkiota yra mamos ir sūnaus bendravimo-konflikto linija, kuri lyg ir atspindi dažną dabartinę realiją – vaikai neišsikrausto iš tėvų ir nenori judėti toliau. Arba, bijo pasakyti tėvams, kad nori išjudėti, nes nenori įskaudinti. Vienu ar kitu atveju, ši linija yra tikrai komiška, o visi kiti susirėmimai, pokalbiai ir situacijos yra kažkur jau ne kartą matytos. Ar jos priverčia šypsotis? Kartais, bet tikrai ne su kiekviena.
Pati istorija yra ganėtinai lengva, vėlgi, matyta ne kartą, keršto troškimas yra kaip ir jau normalus situacijos perteikimas, tad žiūrint filmą tikrai nereiks sukti galvos, kas nutiks toliau. Ir taip aišku. Netgi, po 15 minučių filmo daugmaž galima nujausti, kas bus toliau, tad telieka tas beveik 2 valandas atsilošus mėgautis Majamio ar Paryžiaus vaizdais ir kikenti iš to, su kuo susiduria Baba.
Aktoriai šiame filme yra tikrai žinomi ir pažįstami. Turbūt žinomiausias aktorius visiems lietuviams yra pagrindinį Baba vaidmenį atliekantis Omaras Sy, kuris kadais suvaidino savo gyvenimo vaidmenį „Neliečiamuosiuose“. Jis akivaizdžiai atsipalaidavęs ir puikiai įsijaučia į savo personažą. To nelabai būtų galima pasakyti apie jo antrąją pusę filme – Lin vaidinančią Diem Nguyen. Ji visą filmą atrodė susikausčius ir vangiai reiškė emocijas.
Kas tikrai nudžiugino, tai vėl visiems puikiai pažįstamas aktorius Luisas Guzmanas. Jį dažniausiai matome antraplaniuose vaidmenyse ir, turbūt, dažniausiai prisimename kaip kiek netikusį policininką. Taip ir čia. Bet jį stebėti labai smagu, išties, vienas juokingiausių šio filmo veikėjų, be Baba, buvo būtent Rikardas Garsija.
Žiūrint bendrą vaizdą, turbūt sunku būtų tikėtis, jog prancūzai blogai parodys veiksmą. To tiesiog nebūna. Techniškai ir vizualiai, visos gaudynės, susirėmimai ir bet koks kitas judresnis vaizdas ekranuose yra parodytas puikiai. Ir labai džiugu, kad kūrėjai nenutolo nuo to aukšto lygio, kurį kadais sukūrė Lucas Bessonas.
„Belvilio policininkas“ nėra kažkas naujo kino padangėje. Tačiau tai nėra blogai. Jau seniai buvome gavę lengvą, bet nuotaikingą veiksmo komediją iš Prancūzijos, todėl visai smagu leisti laiką kine ir mėgautis vaizdais. Tai visiškai neįpareigojantis filmas, be jokių gilių apmąstymų. Labai paprastai galime jį apibūdinti – gera pramoga kine.
