„Pagirios britiškai“
Kilęs iš Australijos režisierius Stephanas Elliottas, 1992 metais Kanų Kino Festivalyje nominuotas už geriausią filmą „Sukčiai“, pristato žiūrovams savo pirmą eksperimentinį darbą vulgarios komedijos pavidale. Po didžiulės Toddo Phillipso „Pagirių“ dualogijos sėkmės tendencija kurti filmus apie pašėlusias vestuves, o tuo labiau apie bernvakarius ir mergvakarius, išaugo žaibišku greičiu, todėl komedijos žanras pergyvena atgimimą. Šio filmo dėka filmo kūrėjai, kitaip nei amerikiečiai, bando perkelti visą veiksmą priartindami prie britiško subtilumo konteksto, o tai yra dinamiškas kokteilis kiekvienam kino mylėtojui.
Meilės jausmas gali kiekvieną žmogų pasitikti vis kitaip, neįprasčiausiose situacijose, o jeigu širdis sako, jog tai būtent tas vienintelis širdies draugas, šilto jausmo magija aptemdo net pačius didžiausius skeptikus. Romantikos kupinas Deividas atostogaudamas Australijoje sutinka gražuolę Miją ir jų jausmas išsiliepsnoja taip greitai, kad jaunuoliai nusprendžia susituokti nedelsiant. Grįžęs į Londoną, Deividas papasakoja savo artimiausiems draugams apie šį jo gyvenimo svarbiausią įvykį ir visi kartu skrenda i Australiją, kad sudalyvautų iškilmingoje bičiulio šventėje. Padauža Tomas, kuriam niekas nerūpi, depresijos paveiktas Lukas bei keistuolis Gremas surengs Deividui tokias vestuves, kurių jaunuolis nepamirš iki gyvenimo galo. Narkotikai, alkoholis, seksas, ginklai – tai tik švelniausia, ko galima tikėtis iš tokios nutrūktgalviškos vyriškos kompanijos.
Filmo scenarijus taip diletantiškai parašytas, kad bendras filmo fonas dėl to labiausiai ir nukenčia. Nesuprantamas yra scenaristų žingsnis eiti link amerikietiškos „Pagirių“ komedijos ir dar įžūliai kopijuoti kai kuriuos esminius epizodus iš minėtos juostos. Vienas iš tokių plagiavimo momentų – identiškas panašumas tigro ir avino epizoduose. Britiškumas, kuris turi dominuoti visame filme, yra minimaliai pastebimas, nes juokeliai ir ypač dialogų struktūra primena antrarūšės amerikiečių komedijos, kuri iš karto pasirodo DVD formate, vaizdą. Visiškai neskoningai juostos pradžioje pateiktas paveikslas, karikatūriškai kritikuojantis Anglijos karalienę Elžbietą II, perteikiantis Džokerio personažą iš Christophero Nolano „Tamsos riterio“. Pasišaipymas iš tokių ikonų yra žemas, nes tai nėra jokia parodija, kuriai būtų būdingas toks vaizdas. Daug nacionalistinių juokelių, ypač užkliūna britų požiūris į Australiją, o čia gaunasi vos ne panašus paveikslas kaip amerikiečiai kalba apie Kanadą. Vienas seniausių komedijos nuvalkiotų epizodų yra Adolfo Hitlerio vieno iš personažų vaizdavimas. Įžeidžiančiai ir neestetiškai atrodantis vaizdas, kurio dėka juosta labiausiai nutolsta nuo savo žanro. Beprasmiai, tušti ir be jokios prasmės dialogai, nors visgi vienintelis epizodas, vertas ovacijų, yra pabrolio tostas ir kalba, nes šitas epizodas priverčia nusijuokti kelis kartus iš eiles žiūrint į kalbėtoją. Apskritai, per daug visko yra įterpta į juostą, todėl ji darosi nuobodi, be intrigos, be žavesio.
Garso takelis, susidedantis iš kelių žinomų dainų, nesukuria derančios vestuvinės atmosferos, tiesiog jo dėka galima nors kažkiek pabusti iš tos prastos siužetinės linijos nuobodulio. Kultinės dainos, kaip dainuojamas Village people „YMCA“, tik šiek prisideda tiek prie bendro dinamiškesnio fono. Labai puikiai sugebėjo pakerėti operatoriaus darbas pateikiant nuostabių Australijos floros vaizdų.
Pagrindinio personažo atlikėjas, žengiantis link populiarumo Xavieras Samuleis, žinomas visame pasaulyje dėl „Užtemimo“ svarbiausio antagonisto vaidmens, čia labai blankiai atrodo. Emocijos labai dirbtinės, dauguma vietų neišdirbta iki galo, nesimato jaunavedžio akyse laimės, vienu momentu atrodo, lyg vaidyba būtų kokio „Pasimatymo filmo“ lygio. Žavioji Laura Brent irgi negali pasigirti įsimintinu pasirodymu, jos personažas net pateikiamas epizodiškai, nors turėjo būti grojamas pirmu akordu. Situaciją gelbėja tik du charizmatiški draugai, kuriuos suvaidino Krisas Marshallas bei Kevinas Bishopas. Kvailiai iš vienos pusės ir standartiški jaunavedžio draugų portretai, bet būtent jie ir laiko visą filmą rankose. Žinoma iš daugelio naujų komedijų, australė Rebel Wilson, kuri vadina moteriškąją Jonah Hillo kopiją, beveik nieko irgi nesukuria, nors ji pati yra savotiškai įdomi, bet šioje juostoje jai tiesiog ne vieta.
„Bernvakaris Australijoje“ – tai britiškas atsakas amerikietiškam hitui „Pagirios“, tik su labiau nuvalkiota idėja, visiškai nejuokingais ir šabloniniais tokio žanro juokeliais, kurių dėka pasigestama tikrosios britiškos komedijos atspalvio, subtilumo, o kartu matoma ir idėjų stoka, kuri priveda prie įžūlaus kopijavimo iš kitų juostų.
