Nebus šiame pasaulyje žmogaus, kuris žiūrėdamas „Broadchurch“ nelygins šio serialo su „Twin Peaks“. Na, nebent tas žmogus Davido Lyncho kūrinio dar nėra matęs, dėl ko jam galima tik pavydėti ir dėl to, kad serialą jis patirs pirmą kartą, ir dėl to, kad išvengs bereikalingų palyginimų. Man jų nepavyko išvengti ir sakau jums tiesiai šviesiai: „Broadchurch“ yra būtent tai, kas būtų atsitikę, jeigu „Twin Peaks“ būtų sukurtas ne Lyncho. Kadangi jums toks pareiškimas veikiausiai asocijuojasi su nevykusiu perdirbiniu, galite nusiraminti: „Broadchurch“ nėra prasta „Twin Peaks“ kopija, o visiškai savitas reginys.
Vykstantis mažame Brodčarčo miestelyje (panašumus galite pradėti pastebėti jau dabar), Chriso Chibnallo sukurtas serialas pasakoja apie paplūdimyje rasto negyvo berniuko žudiko paieškas, paliečiančias visą miestelį. Nors nedidelių gyvenviečių istorijos yra įaugusios į amerikiečių kultūrą ir per kiną ar televiziją, ir per knygas, „Broadchurch“ yra britų kūrinys, kas jam labai padeda. Britų serialai, be to, kad visuomet kuria tiek serijų, kiek gali, ne tiek, kiek reikia, iš kiekvieno žanro žūtbūt bando išspausti įsimintinus veikėjus, dėl ko šis serialas taip puikiai ir veikia.
Pagrindiniu jo herojumi tampa detektyvas Hardis, neseniai atvykęs į Brodčarčą dėl skandalo ankstesniame savo darbe, ir pirmąja jo byla tampa būtent vienuolikmečio Denio nužudymas. Hardis ilgai yra labiausiai klišinis veikėjas vien dėl to, kad daugiausiai laiko praleidžia koncentruodamasis vien į darbą ir ne į kitus žmones, bet ilgainiui jo istorija ir problemos yra pradedamos nagrinėti giliau. Kartu su Hardžiu bylą tiria detektyvė Miler, visą gyvenimą pragyvenusi Brodčarče, turinti darnią šeimą ir artimai pažįstanti Denio tėvus. Ji su tokio lygio byla susiduria pirmą kartą ir dėl iš visų kampų ją užpuolusių problemų moteris yra turbūt įdomiausia serialo veikėja.
Sakau turbūt, nes kartu yra rodoma ir Denio šeimos istorija. Nuo pat tada, kai Betė, Markas, jų dukra Klojė ir močiutė Liza sužino apie berniuko mirtį, iki pat pirmojo sezono pabaigos. Ši siužeto linija neabejotinai yra stipriausia emocine prasme, sugebanti meistriškai parodyti kiekvieno šeimos nario reakcijas į Denio nužudymą ir laipsnišką susitaikymą su jo mirtimi. Šeima pati turi problemų, labiau tradicinių ir nuvalkiotų, susijusių su darnia santuoka ir maištaujančiais paaugliais, tačiau šių žmonių pateikimas streso kupinoje situacijoje, kuomet jie susiburia į vieną vietą ir vienas kitą užstoja, yra stipriausias serialo elementas ir visas jo pagrindas.
Šalia šių žmonių antrame plane veikia ir mažiau matomi Brodčarčo gyventojai, vienišiai, jeigu norite. Šie keistuoliai (nors ir ne tokio lygio kaip „Twin Peaks“, nes pliauskų niekas su savimi nesinešioja ir vienaakių žmonių čia nėra) žymiai įkyriau yra siejami su Denio žmogžudyste vien tam, kad vėliau paaiškėtų, jog daugelis jų turi žymiai didesnių savo problemų ir su ta žmogžudyste nėra susiję. Taip tarsi buvo bandoma stumti laiką ir kvailinti policininkus, kurie įtarinėja nieko nekaltus žmones.
Tačiau tas laiko stūmimas anaiptol nebuvo tuščias. Problemos, kurios buvo nagrinėjamos keistesniųjų Brodčarčo gyventojų gyvenimuose, buvo labai rimtos ir puikiai paaiškinusios, kaip jie atsidūrė tokiame šalies užkampyje. Seriją paskiriant vienam šių žmonių (o tokių serijų buvo maždaug pusė) serialo struktūrai nepadėjo, nes tai jį padarė labiau atskirų dalių sąjunga, ne vientisu dariniu, kas ilgainiui pradėjo panašėti į procedūrinį serialą, ne į tokį, kuris per kelias dalis yra sukūręs didįjį siužetą. Tai atskiroms serijoms nepakenkė, nes emocine prasme niekas nebuvo daroma per daug perspaudžiant ar kuriant jokios logikos neturinčius veikėjus, bet kiek nukreipė dėmesį nuo didesniųjų problemų.
Tai, vėlgi, nėra baisus dalykas. „Broadchurch“, jeigu nesikoncentruodavo į nužudymo bylą, didžiąsias problemas visiškai pamiršdavo ir meistriškai rodydavo veikėjų gyvenimo smulkmenas. Kaip gera knyga sugeba ką tik pristatytą veikėją apibūdinti vienu sakiniu per kokį nors jo daromą veiksmą, taip ir serialas su savo personažais supažindindavo juos įmetant į nelabai baisias, tačiau jiems iššūkius keliančias situacijas (ar tai būtų į save užsidariusio žmogaus vakarienė svečiuose, ar žurnalisto gautas pasiūlymas dirbti žymiai didesnėje įstaigoje), kurios per porą minučių pasakydavo viską, ką apie tą žmogų reikėjo žinoti. Čia ir yra britų serialų genialumas, kuomet jie, net ir turėdami labai mažai laiko, sugeba skirti pastangų tokiems niekams, kurie galiausiai sudaro visą jų kūrinio pagrindą.
Bet smulkmenos buvo ne vien siužete. „Broadchurch“, pradedant nuostabia serialo aplinka ir baigiant simboliniais vaizdais, yra puikus režisūrinis reginys. Vėlgi, čia nėra mistinių sapnų scenų, bet tokie epizodai, kaip lange atsišviečiantys nueinantys žmonės, akyse atsispindintys vaizdiniai ar tolumoje žybsinti viena švieselė yra labai subtilūs vizualiniai sprendimai, kurie galbūt nesimbolizuoja kažko aukštesnio, bet tiesiog leidžia mėgautis reginiu (kuris, kaip bebūtų keista, yra labai retai papildomas muzika, kurios šiaip visiškai netrūko). Jį neretai papildo aktoriai, kurių garsiausias yra turbūt Davidas Tennantas, atsiskleisti gaunantis mažiausiai medžiagos, tačiau ir Jodie Whittaker, ir Olivia Colman, ir daugelis kitų čia yra verti tik pagyrimų, ir net vaikai aktoriai susitvarkė su užduotimi nuostabiai, tad prie techninių detalių prisikabinti tikrai negalima.
Ir jeigu norėsite žiūrėti „Broadchurch“ vien dėl detektyvinės serialo pusės, priešingai nei su „Twin Peaks“, tai padaryti tikrai galite. Tik prieš tai jums reikės suprasti, jog serialas yra pastatytas ant veikėjų emocijų, ne ant stipriai užsuktos nužudymo bylos, todėl tikėkitės, kad šios istorijos pabaiga turėtų būti labiau susijusi su veikėjų išgyvenimais, ne su gryna logika. Daugelis „Broadchurch“ žiūrėjo tik dėl logiškos serialo pabaigos ir nusivylė, kai jos nesulaukė. Nedarykite tokios klaidos. Susigyvenkite su veikėjais ir „Broadchurch“ jums taps vienu nuostabiausių televizijoje matytų detektyvų.
