Vesterno žanras gyvuoja panašiai tiek pat kiek kinas – jau 1903 m. išpopuliarėjo 11 minučių trukmės Edwino S. Porterio režisuotas „Didysis traukinio apiplėšimas“ (angl. „The Great Train Robbery“). Ilgainiui atsirado įvairių jo porūšių, tačiau labiausiai šis žanras klestėjo XX a. penktajame, šeštajame ir ypač septintajame dešimtmetyje. Šiuo metu vesternai kino ekranuose pasirodo ne taip ir dažnai (neskaitant Quentino Tarantino kūrybos – nes vesternu tampa beveik viskas, prie ko jis beprisiliestų). Savo ruožtu prancūzų režisierius Jacquesas Audiardas iki šiol garsėjo savo vienokio ar kitokio pobūdžio dramomis. Ir kol kas dirbo tik su prancūzakalbiais aktoriais. Tačiau viskam ateina pirmas kartas – 2015 m. buvo paskelbta, kad J. Audiardas imasi ekranizuoti Patricko deWitto romaną „Broliai Sistersai“. Po trejų metų juodojo humoro vesternas (kad ir kaip keistai skambėtų tokia žanrinė klasifikacija) pasiekė kino ekranus. Juosta buvo rodyta Toronto ir Venecijos kino festivaliuose – Italijoje J. Audiardas apdovanotas Sidabriniu liūtu už geriausią režisūrą.
Trumpai apie filmo siužetą
Broliai Sistersai – Elis (akt. John C. Reilly) ir Čarlis (akt. Joaquin Phoenix) – yra samdomi „berniukai“, už pinigus padedantys susidoroti su tais, kurie kelia galvos skausmą jų bosui. O tokių ramybės drumstėjų 1851 m. Oregone tikrai netrūksta, tad baigę vieną darbą, broliai netrunka sulaukti kito užsakymo – Komodoras (akt. Rutger Hauer) juodu siunčia surasti ir nužudyti jį apvogusį Hermaną Kermitą Vormą (akt. Riz Ahmed). Ir nors Elis suabejoja, ar daug atsirastų tokių naivių drąsuolių, kurie galėtų ryžtis apšvarinti patį Komodorą, Čarlis linkęs nekvestionuoti darbdavio įsakymo, tad jie išvyksta vykdyti užduoties. Tuo pačiu metu Vormą seka ir kitas Komodoro pasiųstas stebėtojas – Džonas Morisas (akt. Jake Gyllenhaal). Tad neišvengiamai šių keturių vyrų keliai susikirs.
Komiška pjesė su vesterno dekoracijomis
Tiesą sakant, šiame filme pokalbių yra daugiau nei susišaudymų. Tarsi į scenarijų būtų įsisukęs tokių „dialoginių“ filmų specialistas Woody Allenas. Neskaitant keleto veiksmo ir zvimbiančių kulkų pilnų scenų, visas filmas laikosi ant pokalbių. Ar tai blogai? Ko gero, ne, kadangi tokiu būdu atsiskleidžia kita filmo pusė, kurios neužgožia jau daug kur matyti veiksmo elementai.
Šiuo atveju iš esmės verta sutikti su nuomone, kad vesternas yra ne žanras, o dekoracijos – „Broliai Sistersai“ yra tikrai neblogas šios aksiomos pavyzdys. Iš esmės tai rupaus humoro nuotykių komedija apie broliškus santykius ir aukso godulį, nekapstanti per daug giliai, bet tokiu būdu ir neapkraunanti žiūrovų. „Nekapstanti per daug giliai“ – bent jau europietiškais matais.
Kita vertus, dialogų gausa šį filmą priartina prie teatrinio kūrinio. Vis tik teatras čia neįsigali ir dėl to galima lengviau atsikvėpti.
Personažai ir aktoriai
Vienas idiotiškiausių dalykų yra filmų ar literatūros skirstymas į „vyrišką“ ir „moterišką“ – ypač jei tai daroma remiantis žanro ar turinio aspektais. Na bet „Brolių Sistersų“ neišeina pavadinti niekaip kitaip, kaip tik „vyrišku“ filmu. Žinoma, pagal personažų lyčių pasiskirstymą – čia dominuoja vien vyrai, moterys, nepaisant oksimoroniško filmo pavadinimo, kuris dar gražiau atsiskleidžia originalo kalba, išskyrus, ko gero, tik vieną antraplanį atvejį, yra tik fonas ir dekoracijos.
Tačiau pirma pradėkim nuo pagrindinių, daugiausiai ekrano laiko gaunančių personažų. Žinoma, tai broliai Sistersai. Lėtokas, flegmatiškas (bet iki tam tikro limito), atsargus Elis ir jo atsvara energingesnis, karštakošiškesnis, ūmesnis ir, žinoma, plepesnis Čarlis. Jei antrasis dar yra ir šiek tiek naivokas idealizuotojas, tai pirmasis tikrai nepraleidžia sarkastiška pastaba nuleisti brolelį ant žemės. Tiesa, jei Čarlis didesnis nenuorama, nuotykių ieškotojas, tai Elis – praktiškesnis ir yra linkęs pagalvoti apie kiek tolesnę ateitį nei rytdiena. Brolius puikiai suvaidino Johnas C. Reilly‘is ir Joaquinas Phoenixas. Gal tai ir ne patys ryškiausi vaidmenys šių aktorių filmografijose, tačiau brolių Sistersų duetas atrodo smagiai, natūraliai ir įtikinamai.
Įdomus ir antrojo plano tandemas – Džonas Morisas ir Hermanas Kermitas Vormas. Tiesą sakant, antroje filmo dalyje jie tikrai neblogai pagyvina veiksmą ir kartais gali net nuvogti šiek tiek simpatijų nuo brolių Sistersų. Ypač charizmatiškai atrodo Vormą suvaidinęs Rizas Ahmedas. Jake‘as Gyllenhaalas pasirodo taip pat neblogai, bet jo pasirodymą nustelbia kiti trys. Tiek Morisas, tiek Vormas vadovaujasi „X failų“ (angl. „The X Files“) taisykle: „Nepasitikėk niekuo“, tačiau Vormas ilgą laiką išlieka paslaptingas, nepažinus, bet akivaizdžiai gudrus kaip žebenkštis. Net savo išvaizda jis primena šį žvėrelį. Beje, R. Ahmedas ir J. Gyllenhaalas kartu filmavosi Oskarui už geriausią originalų scenarijų nominuotoje ir palankių įvertinimų sulaukusioje Dano Gilroy‘aus juostoje „Nakties klajūnas“ (angl. „Nightcrawler“, 2014 m.).
Anksčiau minėtas iš išimtinai vyriškos kompanijos kiek labiau išsiskiriantis antraplanis atvejis – tai salūno, viešbučio ir viešnamio (Laukiniuose Vakaruose apie viską pagalvota!) savininkė Meifild, kurios išvaizda gali sukelti tam tikrų abejonių dėl jos tapatybės. Kaip ten bebūtų, Meifild ekrane užsibūna labai trumpai, tad ją suvaidinusi aktorė Rebecca Root irgi neturi kaip labai smarkiai pasireikšti.
Techniniai dalykai
Kalbant apie techninę pusę galima apibendrintai pasakyti, kad tai yra kokybiškai, be didesnių klaidų ar broko nufilmuota juosta. Galima pastebėti savotišką pažaidimą spalvomis – pirmoje filmo dalyje, ypač filmuojant uždarose patalpose, dominuoja rudi ir rusvi atspalviai (galbūt savotiška duoklė septintajam dešimtmečiui?). Kamera juda atitinkamai prisitaikydama prie to, kas vyksta ekrane – judesį keičia stambūs planai, filmuojama iš toliau, personažams artėjant į kamerą, iš viršaus, per žiūronus, taip perteikiant ne „visa matančio“ poziciją, bet tai, kaip vaizdas atsiveria prieš personažų akis.
Reziumė
„Broliai Sistersai“ – šmaikštus ir visai smagiai „susižiūrintis“ dialogų filmas, į pabaigą šiek tiek surimtėjantis ir įsitaisantis kažkur per vidurį tarp lengvos ir intelektualios pramogos. Nors labai didelių gelmių tarp tų visų susišaudymų, šuoliavimų žirgais, aukso ieškojimo ir kartais kiek absurdiško tauškimo gal ir nereikėtų ieškoti, vis tik šiame filme yra kažkoks kokybinis grūdas, skiriantis jį nuo eilinių Holivudo kukurūzinių filmų. Gal ir nieko, ką vėliau būtų galima prisiminti, bet pakankamai, kad būtų verta pasirinkti neįpareigojančiai peržiūrai.
