Nustūmę trumpametražes juostas į šoną, režisieriai Jonathanas ir Joshas Bakeriai žengia į didįjį kiną ir pristato fantastinę dramą (?) „Brolis“ (angl. „KIN“). Tai istorija, kuri nesukels itin didelio susižavėjimo, tačiau, tai būtent ta juosta, kuri parodo kokį idėjų badą šiuo metu kenčia spindinti holivudinių filmų kalvė ir kaip originalumu išsiskirti norintys kino kūrėjai pateikia vidutinį „trys viename“ produktą.
Šeima, gauja ir ateiviai
Filmas pasakoja apie keturiolikmetį berniuką Elijų, kuris laisvalaikį leidžia trainiodamasis po apleistus pastatus. Vienos iš panašių kelionių metu jis randa nežemiškos kilmės ginklą ir nusprendžią jį pasilikti. Tuo pat metu iš kalėjimo paleidžiamas vyresnysis Elijaus brolis Džimis, o jo praeities skolos vėl išplaukia į paviršių ir pavojingos grupuotės nariai pradeda reikalauti to, kas jiems priklauso. Nerasdamas kitos išeities Džimis įsilaužia į savo tėvo statybų įmonės seifą, tik, deja, viskas klostosi ne taip kaip jis tikėjosi. Apiplėšimo metu nušaunamas tėvas ir vienas gaujos narys. Broliai Elijus ir Džimis priversti bėgti iš gimtojo Detroito, o jiems ant kulnų mina pavojingi, keršto siekiantys nusikaltėliai ir tie, kuriems priklauso pavojingasis ginklas.
Kas čia? Drama? Trileris? Mokslinė fantastika?
Pikčiausia tai, kad filmo pradžioje režisieriai J. ir J. Bakeriai sugebėjo sugundyti visai skaniu užkandžiu, tiksliau pasakius – pirmosios filmo minutės atrodė daug žadančios ir įtraukiančios. Juosta turėjo puikią progą tapti jaudinančiu ir intriguojančiu fantastinės dramos pavyzdžiu, bet, kad ir kaip būtų gaila, tokia galimybe nepasinaudojo. Įdomiai prasidėjusi jauno žmogaus drama netekus artimiausių žmonių – tėvo ir mamos, o iš įkalinimo įstaigos grįžus broliui, galėjo tapti pagrindine filmo varomąja jėga, tačiau ties čia viskas ir sustojo. Susidarė įspūdis, kad patys filmo kūrėjai pradėjo nuobodžiauti ir nenorėję prilipdyti filmui šeimyninės dramos etiketės į siužetą įterpė porą butaforinių ateivių galvodami, kad „paeis“. Tik deja „nepaėjo“ ir pavertė istoriją vos judančiu chaosu su nelogiškomis priemaišomis. O ir patys ateiviai tapo tik šalutiniu akcentu, kuris stipriai gadino visai neblogą ir šviesią ateitį turėjusį filmą. Istorija palaipsniui pradeda šlubuoti abejomis kojomis – drama neišjausta iki galo, o veiksmas vyksta pernelyg vangiai, kad tai būtų galima pavadinti trileriu. Ir galiausiai – neliko nė kruopelytės nuoseklumo ir finalinės filmo scenos greičiau panašėjo į balaganą, o ne į ilgai lauktą atomazgą. Čia buvo galima pamatyti ir kaip du gaujos nariai sugeba užgrobti policijos nuovadą, kaip prie užgrobto pastato blaškosi FTB pajėgos ir kaip ateiviai bei šeimyninės dramos kamuojami broliai suplakami į vientisą masę. O kur dar tyro veido keturiolikmetis šaudantis nusikaltėlius kaip obuolius. Ar buvo smagu į tai žiūrėti? Tikrai ne.
Aktorių pasirodymas
Filmo ašis sukasi apie du veikėjus – Elijų ir Džimį, jų tarpusavio santykiai plėtojami visos juostos metu ir palaipsniui atsiskleidžia kiekvieno jų išgyvenama drama. Elijaus personažas pateikiamas kaip atskalūniškos sielos vienišas paauglys. Augantis greta griežto ir šalto tėvo, jaunuolis ilgisi mamos ir nenorom ieško saugumo jausmo, todėl nenuostabu, kad surastą pavojingą ginklą nutaria pasilikti, vien tam, kad galėtų pasijusti galingu. Elijų įkūnijo Myles Truittas ir nors vaidmuo nebuvo atliktas ypatingai gerai, aktorius turi daug potencialo, o tinkamose kino kūrėjų rankose gali tapti tikru lobiu.
Kiek sudėtingesnis vaidmuo atiteko aktoriui Jackui Reynorui, jo vaidinamas Džimis pasimetęs, egocentriškas akiplėša, kuris vis tik sugebėjo perteikti nevienasluoksnę asmenybę. Užkliuvo ir tai, kad jo įkūnijamas personažas labai blaškėsi – vienose scenose jis rūpestingas, bet pasimetęs brolis, pasiryžęs tėviškai globoti jaunėlį, kitose alkoholį maukiantis plevėsa šmikis į draugiją pasičiupęs striptizo šokėją. Kad ir kaip bebūtų – J. Reynoro vaidmenį galima vertinti pakankamai gerai.
Antraplaniuose vaidmenyse galima išvysti Dennisą Quidą ir Jamesą Franko, abiejų aktorių personažai išjausti ir puikiai pateikti, bet tuo pačiu – nieko daugiau, atrodytų eiliniai šių aktorių vaidmenys, kuriuos atlikdami stipriai nepervargo.
Daugiausiai abejonių sukėlęs vaidmuo atiteko Zoë Kravitz – iš niekur išdygusi striptizo šokėja Milė pasibalnojusi banaliausias filosofines citatas, atrodė labai nenatūraliai. O tai dar vienas akmuo į J. ir J. Bakerių daržą, kurie, atrodytų, per vėlai susizgribo, kad vis tik filme trūksta dailiosios lyties atstovių ir lyg niekur nieko įterpė ją į siužeto liniją.
Ne viskas taip blogai
Kad nesusidarytumėte visiškai blogos nuomonės apie šitą vangų ir iki padebesių ištemptą kino juostą, pasakysiu ir keletą pagyrų. Techninė pusė yra neabejotinai geriausia filmo dalis ir jei užmerksime akis prieš tuos netikroviškai atrodančius ateivius, turėsime tikrai stilingą kino juostą. Kūrinio apipavidalinimas gražiai perteikiamas spalvomis, dekoracijomis, šviesų žaismu ir kokybišku kameros darbu.
Filmo atmosfera lydima Mogwai ir Rafferty muzikos neleido prarasti tų paskutinių intriguojančios istorijos užuomazgų. Muzikinis fonas organiškai ir natūraliai vystėsi prislėpdamas kai kurias scenarijaus spragas.
Pabaigai
Tai visišku paviršutiniškumu permirkęs kino kūrinys, kurio didžiausia bėda ta, kad režisieriams taip ir nepavyko apsispręsti ką kuria – šeimyninę dramą, įtemptą trilerį ar mokslinę fantastiką. Visam šiam blaškymuisi paaukojamos beveik dvi valandos, o tai gerokai per daug. Ir nors viskas nufilmuota kokybiškai ir stilingai to nepakanka išgelbėti filmo iš vidutinybių duobės.
