2011 m. prancūzų režisierių Olivier Nakache‘o ir Eric‘o Toledano duetas į save atkreipė viso pasaulio dėmesį su biografine komiška drama „Neliečiamieji“ (pranc. „Intouchables“). Pagal tikrą istoriją pastatyta juosta buvo nominuota Auksiniam gaubliui geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje, tvirtai įsitaisė itin aukšoje (37 –oje) IMDB reitingo vietoje. Šią juostą jau perkūrė indai, amerikietiškas perdirbinys taip pat pakeliui į ekranus. Tačiau iki „Neliečiamųjų“ dar buvo keturi trumpametražiai bei trys ilgo metro filmai („Likime draugais“ (pranc. „Je préfère qu‘on reste amis“, 2005 m.), „Mūsų laimingos dienos“ (pranc. „Nos jours heureux“, 2006 m.), „Visiškai artimi“ (pranc. „Tellement proches“, 2009 m.)). „Neliečiamieji“ taip pat nebuvo pabaiga – po jų 2014 m. pasirodė komiška romantinė drama „Samba“ su „Neliečiamųjų“ žvaigžde Omaru Sy. Tiesa, nei vienas – nei ankstesnis, nei vėlesnis – filmas tokios sėkmės ir tarptautinio populiarumo kaip „Neliečiamieji“ nesulaukė. Tačiau režisierių duetas dėl to neketina sustoti ir šiemet pristato savo naują kūrinį – komediją „C‘est la vie!“
Trumpai apie filmo siužetą
Maksas (akt. Jean-Pierre Bacri) yra profesionalus vestuvių planuotojas, besisukantis šiame versle jau daugybę metų. Į jį kreipiasi poros, norinčios kad Toji diena taptų tikrai įsimintina visam gyvenimui. Tačiau dabar Maksas jau norėtų viską baigti ir išeiti į pensiją. Paskutinis jo užsakymas – Elenos (akt. Judith Chemla) ir Pjero (akt. Benjamin Lavernhe) vestuvės. Pokylis rengiamas senovinėje XVII amžių menančioje pilyje, aptarnaujantis personalas įpareigotas dėvėti laikmečio dvasią atitinkančius kostiumus. Tačiau, kaip ir galima tikėtis, daugybė smulkių detalių dėliojasi kiek kitaip, nei buvo iš anksto suplanuota, ir rizikuoja nepamirštamą šventę paversti nepamirštamu košmaru…
Teprasideda šventė!
„C‘est la vie!“ yra filmas atskleidžiantis šventės organizavimo užkulisius. Būtent – užkulisius, nes visas tas chaosas, tvyrantis už gėlėmis apkaišytos ir fejerverkais dangų nuspalvinančios fasadinės pusės, primena ne ką kitą, o kaip vieną didelę teatrą. O Maksas, atsidūręs jo viduryje, diriguoja visiems ir žiūri, kad visas šis mechanizmas iki smulkiausio sraigtelio veiktų be priekaištų.
Tačiau „veikimas be priekaištų“, akivaizdu, nėra įmanomas. Maksas, kaip istorinis Vatelis, kurį tokio paties pavadinimo filme (pranc. „Vatel“, 2000 m.) įkūnijo Gérardas Depardieu, tarytum burtininkas kuria nepamirštamą šventę. Ir nors nesiruošia žudytis dėl nebetinkamos tiekti mėsos (arba, kaip Vatelis – dėl laiku nepristatytos žuvies), labai tikėtina, kad tokia mintis ne kartą sukosi jo galvoje – o kaip kitaip, kai tenka vadovauti beveik šimtui žmonių, iš kurių bent pusė daro viską, bet tik ne tai, ką privalo daryti?
Spalvingą personažų galeriją sudaro nepraustaburnė Makso asistentė Adelė (akt. Eye Haidara), įsivaizdinęs muzikantas Džeimsas (akt. Gilles Lellouche), neįsivaizduojamais kiekiais maistą šlamščiantis ir romantinių nuotykių paieškomis užsiimantis fotografas Gy (akt. Jean-Paul Rouve), kalbos klaidų negalintis pakęsti, bet nepraleidžiantis progos paflirtuoti su nuotaka padavėjas Žiulienas (akt. Vincent Macaigne), jaunesniam kolegai Patrisui (akt. Kévin Azaïs) beveik atvirai besimeilinanti Makso simpatija Žosiana (akt. Suzanne Clément)… Kiekvienas su savo charakteriu, su savo principais, su savo kaprizais… O kur dar pedantiškas knyslys jaunikis Pjeras ir jo ekscentriškas mamelė (akt. Hélène Vincent)! O kur dar visas būrys nelegalių migrantų! Žodžiu, Maksui reikia pasitelkti visą savo kantrybę, diplomatiją ir talentą, kad galėtų suvaldyti šį klegantį chaosą ir suteiktų jam gerąja prasme įsimintinos šventės formą.
Aktorių pasirodymas
„C‘est la vie!“ iš esmės yra filmas be siužeto. Čia chronologine tvarka rodomi šventės pasiruošimo užkulisiai ir jos plėtojimasis. Filmo esmė – jau aukščiau pristatyti personažai. Kiekvienas savitas, kiekvienas savaip prisidedantis prie bendro chaoso ir kiekvienas savaip vedantis Maksą iš proto. Sakytum, dundukų armija, tačiau kiekvienas jų su savo „nepagalvojau“ tiesiu taikymu eina skirtingomis linkmėmis, kas ir sukuria visą filmo varomąją jėgą ir iš ko gimsta daugiausiai komiškų situacijų.
Aktorių pasirodymas palieka tikrai neblogą įspūdį. Kiekvieno jų personažas – ryškus, įsimenantis ir būtinas bendrame filmo audinyje. Žinoma, daugiausiai dėmesio tenka Maksą įkūnijusiam Jeanui-Pierre‘ui Bacri, bet ir kitiems ekrano laiko užtenka. Šiuo atveju žavi režisierių sugebėjimas juos visus suvaldyti ir nepasiklysti nei tarp gausybės personažų, nei tarp žinomų aktorių.
Be to, kaip pasakoja aktoriai, filmavimo metu tvyrojo tikrai smagi atmosfera, aktoriai jautėsi visiškai atsipalaidavę – tokia nuotaika persidavė ir filmui. Įdomu ir tai, kad Maksą suvaidinęs J. P. Bacri tapo centrine figūra ne tik šiapus, bet ir anapus kamerų ir negailėjo profesinių patarimų bei pasiūlymų jaunesniems kolegoms.
Techninė pusė
Kamera sukiojasi tarp gausybės aktorių ir statistų. Kadre praktiškai visą laiką pilna žmonių. Rengiamos šventės dinamika ir ritmas perteikiamas ir beveik nuolatiniu judesiu. Šį nuolatinį judėjimą, nuolatinį vyksmą lydi lengva ir gyva džiazo muzika. Ir nors tenka šokinėti nuo vieno personažo prie kito, ta daroma sklandžiai – jungiamąja grandimi tampa Makso personažas, tačiau ir šiaip viskas sudėliota taip, kad montažas nevargina.
Reziumė
„C‘est la vie!“ – šviežia ir gaivi komedija, sukurta pagal geriausias comedie française taisykles. Nuo rimtų temų norėję pabėgti režisieriai O. Nakache ir E. Toledano nuodugniai rinko medžiagą ir žiūrovams pateikia lengvą, originalią ir visiškai tikrovišką juostą, kurioje žiūrovams suteikiama galimybė ne tik žvilgtelti į vestuvių šventės užkulisius, bet ir visas 24 valandas praleisti su jos organizatoriais. Gausus, tačiau meistriškai suvaldytas ryškių personažų būrys, nenutrūkstantis judesys, dinamiškas ritmas ir visiškai realios, gyvenimiškos komiškos situacijos šį filmą paverčia dėmesio vertu reginiu. Rekomenduojama pamatyti kokybiškų komedijų mėgėjams – juk vien jau režisierių pavardės tą garantuoja.
