Recenzija

Čia buvo Saša

Sasha Was Here

Čia buvo Saša
N-13Drama

Metai:
2019 m.

Trukmė:
96 min.

Šalis:
Lietuva

Režisierius:

Ernestas Jankauskas

Vaidina:

Gabija Siurbytė, Valentin Novopolskij, Markas Eimontas

Platintojas:
Dansu films

7.8
Recenzijos autorius:
8.7
Redakcijos vertinimas:
8.5
Lankytojų vertinimas:
6.3

Recenzijos autorius:

Vilmantas Venckūnas

Paskelbta:

2019 08 20

Daugiau apie filmą: iMDB

Tikriausiai visi žinote tą jausmą, kai striukės arba kelnių kišenėje randi pinigų. Prieš kurį laiką įsidedi kupiūrą ar keletą monetų ir visai pamiršti. O vėliau netikėtai atradęs, išsišiepi ir diena iš karto atrodo šviesesnė. Gali būti, kad rasta pinigų suma yra juokingai maža, bet vien tas netikėtas atradimo džiaugsmas suteikia didelį malonumą. Taip pat, tikriausiai, žinote tą jausmą, kai norisi ko nors skanaus. Galbūt negali tiksliai įvardinti ko tiksliai, bet taip norisi, kad net seilės burnoje kaupiasi. Ir tada, atsidaręs virtuvinės spintelės duris, randi šokolado, riešutų kremo ar dar ko nors (kaip sakoma, dėl skonio nesiginčijama). Ir, nors pats to nežinojai, tai yra tikslus šūvis į takinį, ant kurio užrašyta „noriu ko nors skanaus“. Pažįstamas jausmas aplankė išeinant iš kino salės po Ernesto Jankausko filmo „Čia buvo Saša“.

Filmas pasakoja apie jauną porą Jurgą ir Tomą (aktoriai Gabija Siurbytė ir Valentin Novopolskij), kurie nusprendžia įsivaikinti mažą mergaitę. Tačiau atvykus į vaikų namus jie sužino, kad įsivėlė klaida ir, vietoje išsvajotos mielos mergaitės, jiems paskirtas susitikimas su dvylikamečiu paaugliu Saša (akt. Markas Eimontas). Įkalbėti vaikų namų direktorės, Jurga ir Tomas sutinka praleisti vieną dieną su Saša ir taip prasideda diena, kuri visiems trims turėjo būti visiškai kitokia.

„Čia buvo Saša“ nėra vientisai pasakojama istorija. Tai pynė, susidedanti iš vienos Tomo, Jurgos ir Sašos dienos bei jaunos poros praeities įvykiai, kurie galiausiai nuvedė iki susitikimo su Saša. Pirmiausia, prisipažinsiu, toks pasakojimo būdas kiek erzino. Iš pradžių buvo neaiški kūrėjų motyvacija būtent taip pateikti pasakojimą ir statyti jo struktūrą. Viduje užgimė senstelėjęs snobas, su ne pačio geriausio vyno taure rankose, po nosimi niurzgiantis, kad lietuviai kine vėl bando išradinėti dviratį ir suvelti tai, kas akivaizdžiai galėtų būti paprasta ir aišku.

Tačiau ne viskas buvo taip akivaizdu, kaip pasirodė iš pirmo žvilgsnio. Kūrėjai, pagal geriausias kino tradicijas, mane apgavo ir įrodė, kad jų pasirinktas dabarties ir praeities mezgimas yra puikus sprendimas. Epizodai iš praeities mums dėliojo Jurgos ir Tomo paveikslą. Scena po scenos veikėjų portretai po truputį dėliojosi. Viso kūrinio metu, potėpis po potėpio, Jurga ir Tomas augo kaip veikėjai, žiūrovas turėjo progos juos pažinti, suprasti, kodėl jie tą dieną peržengė vaikų namų slenkstį ir kodėl elgiasi būtent taip, o ne kitaip. Veikėjų portretai nebuvo už mus suvalgytas, suvirškintas ir mums prieš akis patiektas šmotas, kuris, kaip ir aišku, kas yra, bet jokio skanumo jį valgydamas nejauti.

Ne, tai buvo subtilus patiekalas, kuris, gal ir nėra mišelino žvaigždučių vertas gastronominis šedevras, bet yra gardus, o kiekvienas kąsnis prabyla apie į jį sudėtą širdį. Kodėl švaistausi tokiais epitetais? Nes filme „Čia buvo Saša“ mes matome veikėjus. Cha, nusijuoks tūlas žiūrovas, visuose filmuose yra veikėjai. Galbūt. Bet Ernesto Jankausko režisūra ir Birutės Kapustinskaitės scenarijus mums padovanoja tai, ką mes retai išvystame lietuviškame kine, o kartkartėmis pasigendame ir šiuolaikiniame kitų tautų kine. Tai žiūrovo akyse užauginti veikėjai, kurie atsiskleidžia kūrinio metu. Kurie, per tą trumpą filmo laiką, sugeba nusimesti stereotipo, klišės ar kalbančios galvos su vardu rūbą ir tampa (fikcinėmis) asmenybėmis.

„Čia buvo Saša“ per trumpą laiką sugeba atskleisti ne vieną žmogišką problemą. Dėl mano nenoro jums sugadinti filmo peržiūros, neatskleisiu visų tų problemų, nes kai kurios iš jų išsakytų konkrečias siužeto detales. Tačiau viena iš filmo temų yra akivaizdi – požiūris į įvaikinimą ir vaikus iš globos namų. Šios temos plėtojimui kūrėjai skiria daugiausiai laiko ir jį išnaudoja gerai. Nėra nuslystama keliu ir iš filmo nepadaroma a la išsipildymo akcija/gerumo diena, kur graudi istorija turi suvirpinti širdį ir priversti rankas surinkti trumpąjį numerį vienas šeši niolika, kuriuo pervesite savo pinigus (galbūt) kilniam tikslui. Ir taip galėjo nutikti, kad būtume gavę ne kino filmą, o labdaros reklamą. Tačiau taip nenutiko, ir už tai galime pasveikinti mūsų jauną demokratiją.

Negraudindamas ir nevirpindamas vidinės lyros stygos, „Čia buvo Saša“ sugeba parodyti mūsų visuomenėje vyraujančias stigmas apie įvaikinimą ir globos namuose atsidūrusius vaikus. Pradinė filmo kibirkštis, kai vietoj mergaitės Jurga ir Tomas gauna dvylikametį berną, poros pokalbiai tarpusavyje arba su savo tėvais apie norą įsivaikinti. Tai mažos scenos, mažos pokalbių nuotrupos, trumpi žvilgsniai, bet tai puikiai nupasakoja tą situaciją, kurioje dabar gyvename. „Čia buvo Saša“ nepateikia sugromuluoto moralo, o veikiau šiek tiek paslėptą veidrodį, kurį tik reikia pamatyti.

„Čia buvo Saša“ mums pateikia temą, kuri aktuali viešajame diskurse, ji aptariama, apie ją daromi reportažai, rašomi straipsniai, politikai kuria įvairias iniciatyvas, kurios bando pagelbėti be tėvų likusiems vaikams. Paimdamas kaip savo atspirties tašką Lietuvai pažįstamą temą, filmas daro tai, ko mano nuomone, dažnai trūksta mūsų šalies kine. „Čia buvo Saša“ mums nagrinėja artimą temą arba, kitaip tariant, yra filmas apie mus. Ir to tikrai stinga lietuviškuose filmuose. „Šventasis“ nagrinėjo ekonominės krizės akivaizdoje atsidūrusio lietuvio dramą, „Stebuklas“ rodė mūsų naivumą ir nepatyrimą pirmaisiais nepriklausomybės metais. Mūsų istoriniai filmai lyg ir galėtų atliepti tą norą, tačiau jie dažnai būna per daug patosiški ir net ne tai, kad neparodantys realybės, bet ją iškreipiantys. Tad „Čia buvo Saša“ atlieka lietuviško filmo, tikrąja to epiteto prasme, misiją.

Taip pat filme mes matome tai, kas taip pat gana reta mūsuose. B. Kapustinskaitės sukurti dialogai natūralūs, lengvai plaukiantys iš veikėjų lūpų. Jie nėra teatrališki ir nėra dirbtinai sulipdyti. Filmo veikėjai kalba taip, kaip kalba žmonės. Ir keiksmažodžiai čia vietoje, o ne pridėti jumoro vardan. Ir tas dialogų natūralumas, žinoma, nebūtų įmanomas, jei aktoriai būtų, atleiskite už grubumą, stuobriai. Pagrindiniai kūrinio varikliai – Gabija Siurbytė ir Valentin Novopolskij – kaip užsikūrė, taip ir neužgeso. Šie du aktoriai užmezgė retai lietuvių vaidybiniuose pasirodymuose matomą vadinamąją chemiją, stiprų ryšį. Jei Valentin Novopolskij pasirodymus jau buvau spėjęs įvertinti kituose kino projektuose ir teatre, tai Gabija Siurbytė man yra naujas atradimas. Šių dviejų aktorių darbas tikrai būtų vertas bent jau „gervių“ nominacijos, jei jos nebūtų nusileidusios. Taip pat pagrindinių vaidmenų atlikėjai mums dar kartą garsiai pareiškė, kad yra gerų kino (!) aktorių Marijos žemėje. Sašos vaidmenį atlikęs Markas Eimontas susidūrė, matyt, su sunkia užduotimi. Vaikams aktoriams retai kada pavyksta išlikti natūraliais ir neperžengti tos ribos, kai jų vaikiškumas atrodo komiškas. Markas Eimontas, nors kartais ir atrodė pernelyg teatrališkas, sugebėjo išlikti natūralus ir neįkyrėti. O tai jau daug, matant, ką vaikai aktoriai mums „dovanoja“, pavyzdžiui, Holivude.

„Čia buvo Saša“ yra kaip tas kelnių kišenėje rastas pinigas ar norimas skanėstas todėl, kad tai filmas-atradimas, kuris netikėtai pradžiugino. Apie jį nebuvo kalbama keletą metų, skelbiant, kad tai nacionalinis, anoks, trečioks, visoks Lietuvos metų filmas, kuris skins šakeles, galynėsis su liūtais ir lokiais ir gal net priartės prie auksinio riterio. „Čia buvo Saša“ filmas, kuris, matyt, nieko to nepasieks, bet jis ir neturi to padaryti. Tai ilgą laiką Lietuvos kine nematytas kūrinys, kuris atlieka tai, ką buvo užsibrėžęs: nagrinėja skaudžią visuomenėje temą, sklandžiai papasakoja istoriją, atskleidžia pilnaverčius veikėjus ir yra techniškai kokybiškai padarytas. Sakytumėme, kad tokia turėtų būti kiekvieno filmo užduotis? Deja, didelė dauguma mūsų kino teatruose rodomų juostų (kalbu ne tik apie lietuviškas) to įgyvendinti nesugeba. „Čia buvo Saša“ tikrai yra labiausiai pastaruoju metu nustebinusių filmų ir vienas geriausių pastarųjų metų Lieutvos kino kūrėjų darbų.

8.7Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
9
Režisūra:
9
Kinematografija:
9
Garso takelis:
8
Techninė pusė*:
9
Aktoriai:
8
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D

Komentarai (3)
  1. Buvau kine

    Arūnas rašo:

    2019 08 20 - 23:49


    Tikrai geras filmas!

  2. Buvau kine

    Monika rašo:

    2019 08 22 - 01:34


    Pritariu, labai, labai geras filmas!

  3. Buvau kine

    G. rašo:

    2019 09 14 - 22:06


    Labai geras fimas. Tiesiog geras iš esmės. Jaučiama meistrų ranka. Dėkui už nusivylimo nesuteikusį vakarą. Tikras šedevriukas.