Kai svajoji apiplaukti laivu pasaulį, ir tam atsiranda palankios galimybės: konkursas, kurio metu plaukimą gali papildyti solidaus piniginio prizo laimėjimas; pasaulinis pripažinimas; tokiam sprendimui pritarianti šeima – tampa aišku, kad tokio žanro filme pučia palankūs vėjai ir herojaus laukia laiminga pabaiga. Kad žiūrovo darbas – tik būti tokios istorijos liudytoju ir patikėti, kad visos svajonės vis dėlto lengvai įgyvendinamos. Tereikia pradėti svajoti ir veikti pačiam. Turbūt būtent to tikitės ir iš šio filmo, tačiau leiskit jus nuvilti – deja deja, bet šis kūrinys standartinėms formulėms nepaklūs. Netgi priešingai – leis suabejoti daugeliu dalykų.
Režisierius James Marsh, sėkmės bangą pagavęs dar 2009-aisiais, pelnydamas „Oskarą“ už dokumentinį filmą „Žmogus ant lyno“ (angl. „Man on Wire“), vėliau – sukūręs „Visko teoriją“ (angl. „The Theory of Everything“), šįkart vėl ėmėsi gvildenti tikrais įvykiais paremtą istoriją. Panašu, kad kūrybiniu įkvėpimu jam tampa asmenybės, kurios ryžtasi rizikuoti dėl savo unikalių, į kasdienybės rėmus netelpančių ir kartais gal net prieštaringų idėjų. Ar tai būtų „šimtmečio kultūros nusikaltėlis“ Philippe Petit, vaikštantis lynu tarp Niujorko dangoraižių, ar tai būtų Stephen Hawking, kuriantis ir įrodinėjantis ne tik fizikos teorijas, bet ir žmogaus kūno ir proto galimybių (ne)ribas. Ir štai prie jų prisijungia verslininkas-būriuotojas Donald’as Crowhurst’as.
Žmogus, mėgęs būriuoti laisvu laiku nuo prietaisų jūrai gamybos ir pardavinėjimo. Ir štai vienoje technologijų parodoje išgirdęs apie siūlomą avantiūrą – vienam apiplaukti jachta pasaulį ir laimėti pinigų – ja susigundo. Ir nesvarbu, kad net jachtos neturi – imi ir pasidarai pats. Tiksliau, randi rėmėjų, galinčių paremti, ir lygiai taip pat patikinčių idėja. Per vasarą pasistatęs trimaraną, Donaldas (aktorius Colin‘as Firth‘as) 1968-ųjų spalio 31-ąją išplaukia iš Teinmauto uosto Devone, Anglijoje, į plačiuosius vandenis. Nors ir kyla dvejonių paskutinį vakarą, kad ne viskas spėta padaryti, visgi spaudimas iš rėmėjų jaučiamas didesnis nei baimė – mat tam, kad gautų paramą, tenka užstatyti visą turtą nesėkmės atvejui. Tačiau būriuoti ežere pažįstamose apylinkėse, ir būriuoti atvirame vandenyne – skirtingi dalykai. Tai pats Donaldas supranta jau per vėlai – išplaukus tenka rinktis, ar žūti, ar klastoti kelionės duomenis ir visiems meluoti…
Jau pati filmo pradžia prasideda skambiomis frazėmis ir lozungais: „Žmonės nenusprendžia būti nepaprastais; jie nusprendžia atlikti nepaprastus dalykus“, – cituojant vieną jų, Edmund‘ą Hillary. Į juos šokama greitai, vos tik pradėjus susipažinti su pagrindiniu herojumi. Atrodo, kad tokių frazių nuolatinis minėjimas jam leidžia pačiam patikėti užsibrėžtais neįtikėtinais tikslais. O gal jie minimi kaip tik priešingam efektui parodyti – kad jų įsikalimas į galvą, kartais gali išvesti iš sveikos nuovokos kelio. „Į jūrą pasiimk tik svajones“, – net jei tos svajonės neša per toli.
Visa šios tikros istorijos komedija ir tragedija glūdi kitoje, paties Donaldo ištartoje (ir ja patikėtoje) frazėje: „Improvizuok jei aplinka priverčia“. Galbūt pusę filmo šis raginimas ir tėra tik eilutė iš motyvacinio rinkinėlio, tačiau siužetinė linija greitai priverčia manyti kitaip. Donaldas, būdamas jau atvirame vandenyne supranta, kad išvykimas pilnai nepasiruošus nebuvo jau tokia gera mintis. Tai, kokius sprendimus jis ryžtasi priimti, tikrai nustebina. Klastoti informaciją apie maršrutą, kuriuo jis neva plaukia – tikrai drąsus žingsnis. Tikėtis, kad jį pasirinkus visos, toliau sekančios aplinkybės susidėlios palankiai – dar drąsesnis.
Ar galima įdomiai, nenuobodžiai parodyti vienišo žmogaus kelionę jūra, kai aplink tik vanduo ir nesikeičiantis horizontas? Manau, kad režiesieriui tai puikiai pavyko. Tą vienišumo jausmą pagilina, o žiūrovui daugiau dinamikos suteikia prisiminimų įterpimas: kai esi vienas, dažniausiai prisimeni tuos, kurių ilgiesi labiausiai. Čia parodomi šeimos fragmentai, per kuriuos atskleidžiama daugiau detalių apie Donaldą, ir kas jį galėjo pastūmėti svajonių siekti tokiu būdu. Žiūrint, ir girdint tuos išgrynintus, jūros bangavimo keliamus ir į trimaraną atsimušančius garsus, pamažu ima atrodyti, kad ir pats sėdi kažkur tame vandenyne. O jei dar esate linkęs į hidrofobiją ar lengvai užliūliuojamas bangų – tas nepatogumo jausmas ir jūros liga lengvai užklumpa net ir sėdint kino salėje.
Kalbant apie aktorius, „kapitono“ vaidmenį šiame filme užima Colin‘as Firth‘as. Jis vienas tų, kuris moka pasakyti ir parodyti daug, net jei žodžiai scenarijuje neparašyti. Galbūt šiame filme jis nepasiekia tokio aukšto lygio, kaip kad jį galėtume prisiminti filme „Karaliaus kalba“ (angl. „The King‘s Speech“), tačiau vietos dvejonėms taip pat nelieka. Pagiriamasis žodis ir antraplaniams aktoriams, kurie tikrai nepatingėjo sukurti įdomių, istorijai svarų charakterio bruožą sukuriančių vaidmenų. Pagrindinis jų – pareigingo aštrialiežuvio, Rodney Hallworth‘o vaidmenį sukūręs David‘as Thewlis. Ekspresyvus ir gyvas – įdomu, ar tikrasis Rodney toks buvo gyvenime, bet David‘as pasistengė, kad taip atrodytų. Jei Donaldui vienais ar kitais atvejais trūko ryžtingesnio žingsnio, tai šis charizma trykštantis projekto koordinatorius-žiniasklaidos atstovas atstovėdavo už abu. Dėl to žiūrint į šių aktorių įkūnytus Donaldą ir Rodney, ir svarstant, kiek kartais kaltos aplinkybės dėl pasirinkimų ir jų padarinių, pradedi abejoti, ar tikrai tavo pasirinkimai yra tik tavo.
Žvelgiant iš kinematografinės pusės, bandyta priartėti prie to 7 dešimtmečio, kurį pamename iš oranžinėmis ir mėlynomis spalvomis alsuojančių nuotraukų. Filmas neperkrautas nereikalinga muzika, dažnai palikti tik gryni garsai: jūros, atsimušanių bangų, aplinkoje vyrajaunčio foninio triukšmo. Neperdėta ir nereikalingais specialiaisiais efektais – turbūt didžiausias jų, tai būtų didžiulės bangos jūroje audros metu, kurios labiau užgniaužia kvapą, nei kažką gadina. Saikingas visų šių elementų naudojimas suteikia tą vienišumo jausmą, koks turbūt ir turėtų kilti, būnant vienam jūroje, akistatoje su savo pasirinkimais.
Filme pagrindinė, tikroji istorijos linija išlaikyta, tačiau ne su visomis detalėmis. Pavyzdžiui, filme Donaldas turi tris vaikus – du berniukus ir mergaitę, tačiau tikrame gyvenime Donaldas jų turėjo keturis – iš istorijos buvo kažkodėl pašalintas dar vienas sūnus. Aišku, tai istorija, pritaikyta režisūriniams sprendimams, ir režiesierius turi kūrybinę laisvę tą daryti. Viename interviu Donaldo sūnus Simonas atskleidė, kad šios – jo tėvo – istorijos pavertimas filmu yra visgi gana skaudus artimiesiems. Ir tai, kad atsiranda abejonė, kurie iš jų turimų prisiminimų lieka tikraisiais, o kurie tampa perrašyti – yra jo didžiausia baimė.
Lietuviškai filmas pavadintas į „Diena, kai aš sugrįšiu“, nors išvertus angliškąjį filmo pavadinimą „The Mercy“ – tai būtų „malonė“. Manau, kad gal filmą pavadinus taip jis mažiau atkreiptų dėmesį, tačiau jį pažiūrėjus, šis žodis įgauna stipresnę prasmę. Kodėl? Todėl, kad tuose įrašuose, kurie buvo rasti trimarane, rašytuose Donaldo, jie yra užbaigti žodžiais: „Man nebereikia tęsti žaidimo. Tai pabaiga, tai pabaiga ir malonė“ (angl. “I have no need to prolong the game”; “It is finished – It is finished IT IS THE MERCY.”).
„Diena, kai aš sugrįšiu“ – apie žmogaus pasirinkimus, valią sekti savo įsitikinimais, stovėjimą ant pasaulio krašto juos pasirinkus, tikėjimą savo svajonėmis ir galų gale supratimą, kad garbė kartais gali kainuoti daugiau nei gyvybė. Čia telpa tiek ir dar daugiau – kiekvienas iš žiūrinčiųjų gali rasti ramybę, kaip toje bekraštėje jūroje, tačiau gali rasti ir kraštutinumus ir netikėtumus, sukeltus didžiulių audros bangų.
