Diunkerkas

Christopheris Nolanas yra iš tų režisierių, kurių pristatinėti jau tikrai nebereikia. Jis kaskart pristato vieną už kitą geresnius filmus ir jo evoliucija pastebima bene kiekviename jo darbe. Kaskart kurdamas filmą jis sukuria kažką vis geriau, vis mažiau įtikinamo, bet vis tiek išlaiko savo stilių. Tokį specifinį, kokio neturi joks kitas kūrėjas. Ir kaskart girdime, jog naujausias jo filmas yra „Geriausias režisieriaus darbas“. Bet ar tai gali tęstis ir toliau? Galėsime nuspręsti tik išvydę naująjį jo darbą „Diunkerkas“.

1940-ieji, šimtai tūkstančių sąjungininkų karių strigo paplūdimyje Diunkerke. Iš visų pusių ir visose stichijose apsupti kariai niekaip negali palikti priešiškos teritorijos, nes priešas atkirtęs visus kelius – sausumos, oro ir jūros. Jungtinė Karalystė inicijuoja specialų protokolą, kuris į pagalbą pakviečia povandeninių laivų nesusekamus žvejų laivelius su civiliais. Tuo tarpu Diunkerke likę kariai, laukdami bet kokios pagalbos, bando išlikti gyvi ir išvengti nuožmaus priešo.

Ne viename interviu Ch. Nolanas teigia, jog Diunkerkas yra istorinis ir vienas reikšmingiausių karo įvykių. Ir būtų sunku su juo nesutikti, kai pusė tautos, rizikuodami savo gyvybe, šoko į mažus laivelius ir išplaukė į, vos ne, mirtį. Tačiau tik taip jie išgelbėjo šimtus tūkstančių Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Belgijos, Lenkijos ir Nyderlandų karių. Tai tiesiog nepriekaištingas atsakingos visuomenės pavyzdys. BET. Iš kino perspektyvos, tai yra absoliučiai neįdomi tema, joje nėra jokio seksualumo, jokio žiaurumo, mažai veiksmo, sprogimų, tykštančių žarnų, sprogstančių galvų ir nutrauktų galūnių. Tai iškyla natūralus klausimas, ką iš visos tos istorijos pavyks išspausti Ch. Nolanui?

Atsakymas paprastas – labai daug. Atrodytų, visiškai tuščia tema pateikiama taip, jog net sunku suvokti, kiek daug visko yra papasakojama. Pirmiausia, tai trys pasakojimo linijos. Tai yra apie pėstininkus, jūrų laivyno ir oro pajėgų karius. Vieni kitais nepatenkinti, bet kartu ir vieni kitiems padeda. Įdomiausia yra tai, kad pradžioj jaučiasi šių istorijų skirtumas, bet kuo giliau einama į pasakojimą, tuo labiau atstumas tarp pasakojimų mažėja ir laiko suvokimas visiškai išsikreipia. Gal pradžioje šis skirtumas ir šiek tiek blaško, bet galiausiai stebėti mažėjantį laiko skirtumą darosi be galo malonu, jaučiama intriga, lyg judėjimas link juostos kulminacijos. Geriausia yra tai, kad filmas trunka vos 1 val. 47 min. Juosta neprailgsta, tad kiekviena minutė yra lyg puikus teatrinis pasirodymas. Tiesa, galime įžvelgti ir ketvirtąją liniją – civilių. Tai dar vienas, labai svarbus patriotiškumo žvilgsnis į visą situaciją.

Prie tų pasakojimo linijų prisideda ir be galo kompleksiški veikėjai. Nesvarbu, kurių pajėgų atstovai jie bebūtų, visi iki vieno yra su savo istorijomis, ypatingai išgvildentomis emocijomis ir savitais charakteriais. Net sunku patikėti, kad per tokį trumpą laiką pavyksta priprasti prie kiekvieno esminio herojaus. Žiūrovui vos per kelias minutes pristatomi pagrindiniai veikėjai ir jų problemos, išgyvenimai, o tada viskas vystoma toliau. Galiausiai istorijos vingiai ima pintis, persipinti, kol galiausiai kiekvienas veikėjas ima pildyti vienas kitą ir kiekvienas potyris yra svarbus veikėjų evoliucijai.

Dar vienas ypatingai svarbus dalykas yra techninė pusė. Vizualiai istorija perteikiama tiesiog nepriekaištingai. Labai sunku žodžiais perteikti tai, kas ir, svarbiausia, KAIP yra rodoma. Greičiausiai, net nepavyks apibūdinti to sukuriamo efekto. Tiek eiliniai vaizdai, tiek iš viršaus ar kanale. Lėktuvų skrydžiai taip pat atrodo įspūdingai ir atima žadą. Prie viso šio pasakiško kameros šou prisideda ir kaip visuomet fantastiška Hanso Zimmerio epinė muzika. Jo kuriamas garso takelis visuomet lydi Ch. Nolano filmus ir ji visuomet yra dalis filmo, nėra numesta šalia, o tampa juostos dalimi. Taip ir šiame filme – tai yra toks dalykas, kurio niekaip neatplėši nuo bendros istorijos ir būtent muzika verčia šiauštis kūno plaukams ir kelia neapsakomą įtampą.

Jau nereiktų stebėtis režisieriaus sprendimais savo filmams atsirenkant aktorius. Jau tampa tikra tradicija jo filme išvysti bent kelis, numylėtus ir iš vieno į kitą filmą keliaujančius aktorius. Čia tokie yra Tomas Hardy‘is ir Cillianas Murphy‘is. Šie du aktoriai atlieka du visiškai skirtingus vaidmenis, bet jų pasirodymai yra labai svarbūs visai istorijai. Prie jų prisijungia ir kiti kino grandai. Na, jei taip galima užvadint. Tai Markas Rylance‘as, Kennethas Branaghas ir Jamesas D‘Arcy‘is. Prie jų prisijungia ir jaunosios kartos atstovai. Pirmiausia, tai visiškai nustebinęs savo vaidybos sugebėjimais ir visiškai šviežias aktorius be jokios ankstesnės patirties – Fionnas Whiteheadas. Prie jo prisijungia ir prancūzas Aneurinas Barnardas, Barry‘is Keoghanas, Jackas Lowdenas ir kiti. Bene didžiausia staigmena tai buvęs grupės „One Direction“ narys Harry‘is Stylesas, kuris pasirodė puikiai. Juokinga tai, jog Ch. Nolanas net nežinojo, jog H. Stylesas yra žinomas atlikėjas. Bet akivaizdu, kad jam vaidinti tikrai sekasi ir net labai gerai. Gal atsiras dar vienas atlikėjas, kuris turi gebėjimą ir gerai vaidinti.

„Diunkerkas“ ne be reikalo buvo vadinamas laukiamiausiu metų filmu. Tai visiškai unikalus projektas, tamsus, niūrus, lėtas, bet iki pat paskutinės sekundės dėmesį išlaikantis filmas. Tai yra tobulas didelio biudžeto meno kūrinio pavyzdys, kuris tikrai vertas ne vieno apdovanojimo ir jų tarpe – Oskarų. Atrodo, jog kiekvienas Ch. Nolano darbas iki šiol buvo lipimas ligi šio projekto ir tai negali nežavėti.