Domino

Brianas De Palma savo vardą į kino įstoriją įrašė jau seniai. Vienas iš Naujosios Holivudo bangos vedlių žiūrovams dovanojo ir siaubo, ir kriminalinio žanro klasika tapusius filmus. Praėjo septyneri metai po paskutinio kūrėjo darbo ir B. De Palma grįžo į režisieriaus kėdę. Tačiau išvydus jo naujausią darbą „Domino“, peršasi mintis, jog būtų geriau, jei šis 78 metų kino veteranas toliau būtų besidžiaugęs užtarnautu poilsiu.

„Domino“ pasakoja istoriją apie Kopenhagos policijos pareigūną Kristijaną (akt. Nikolaj Coster-Waldau). Vienos operacijos metu yra sužeidžiamas jo porininkas Larsas (akt. Søren Malling). Kristijanas siekia surasti tai padariusį žmogų, tačiau situacija yra daug sudėtingesnė, nes į istoriją įsivelia ir ISIS, ir CŽV.

Šis filmas yra klasikinė keršto istorija, bet labai didelė bėda, kad kūrinyje yra pinamos kelios skirtingos keršto istorijos. Nors visų jų motyvas yra gana aiškus, pats išpildymas yra prastas. Nors geriau tiktų pasakymas, kad jo praktiškai išvis nėra. Keršto jausmo vedamų veikėjų žingsniai filme yra maišomi su CŽV, Danijos policijos ir ISIS veiksmais, dėl to, galutinis rezultatas yra silpnai išvystytos siužeto linijos. Ribotas laikas ir daugybė siužetinių mazgų pavertė „Domino“ panašesniu į chaotišką mėgėjišką filmą, o ne kino grando kūrinį.

Filmo negelbėjo ir dar gana padorios veiksmo scenos, kurios šiek tiek maskavo visiškai nuobodų ir prėską scenarijų. Istorijos ir siužeto pilkumą puikiai apibūdina pabaiga, kurią galima labai lengvai apibūdinti kaip jokią. Paskutiniai kūrinio akordai neteikia jokio džiaugsmo, liūdesio ar apskritai jokių jausmų. Veikėjų vystymas irgi buvo sausas it džiuvėsėlis. Nors pagrindinius filmo antagonistų ir protagonistų motyvus kaip ir žinojome, negalima tvirtinti, kad patys veikėjai buvo kažkuo labai išskirtiniai, gal tik Eriqo Ebouaney įkūnytas Ezra turėjo kažkokio potencialo tapti įsimintinu veikėju, bet jis paskendo absoliučiame chaose ir jovale, kuriuo pavirto šio filmo istorija.

Ir, žinote, nebūtų taip pikta, jei „Domino“ būtų eilinis, neįdomus ir prastas veiksmo trileris. Tačiau yra du esminiai aspektai, kurie sukelia gailestį žiūrint šį filmą. Pirmas yra gana akivaizdus. Kai režisieriaus kėdėje sėdi B. De Palma, nori nenori, eidamas į salę šiek tiek užsikeli lūkesčius. Ir kai gauni tokį prėską, keptą, bet ne iki galo iškeptą, pusfabrikatį, apima liūdesys ir mintis, kad gal kino veteranui nereikėjo grįžti, o verčiau reikėjo mėgautis užtarnautu poilsiu.

Antra, tai gana įdomi filmo stilistik,a o tiksliau, kakafonija, kuri buvo matoma ekrane. B. De Palma įkvėpimo sėmėsi iš įtampos meistro Alfredo Hitchcocko. „Domino“ atrodo kaip A. Hitchcocko filmas, tik padarytas šiais laikais.

Filmavimo maniera, muzika ir net vaidyba dvelkė penktojo ir šeštojo dešimtmečio kinu. Ir nors tuo metu tai buvo progresyvu ir kūrybiška, „Domino“ kvepėjo ne nostalgija, o dvokė naftalinu. B. De Palma naudojo ir savo mėgstamus ilgai besitęsiančius ar labai artimus, nepatogią įtampą keliančius kadrus. Ir nors kartais tai paįvairindavo gana nuobodžią peržiūrą, dažnai būdavo suprasti, kokias motyvais tai buvo naudojama. Jei tik dėl to, kad priminti kažkada šlovingą kūrybą, tai yra labai liūdna.

Prie filmo absurdo galima paminėti ir danų aktorius, kurie vaidina danus, bet kalba angliškai. Tik kažkodėl statistai kalba angliškai… Tokių kliurkų, neapsižiūrėjimų ar šiaip žioplų klaidų buvo aibė. Tad „Domino“ negelbėjo niekas. Net ir surinktas neblogas aktorių kolektyvas, su „Sostų karų“ žvaigždėmis Nikolajumi Costeriu-Waldau ir Carice van Houten ar šios aktorės gyvenimo partneriu Guy‘umi Prearce‘u. Jie buvo pilki, neįdomūs, o kartais ir karikatūriški.

„Domino“ yra B. De Palmos gulbės giesmė. Bet ne grakščios gulbės melodinga giesmė, o raišo, nuvaryto paukščio krioktelėjimas. Palinkėkime šiam kino kūrėjui mėgautis užtarnautu poilsiu ir prisiminkime geruosius jo darbus. Negaiškite laiko „Domino“, o jei esate užkietėjęs B. De Palmos gerbėjas, verčiau nioliktą kartą pasižiūrėkite „Žmogų su randu“ ar „Kerę“.