„Džiaze tik merginos“ – Billy Wilder‘io miuziklas apie keliaujančią po valstijas merginų grupę. Šis režisierius gali pasigirti nemažu filmų bagažų, kurie tarpusavyje gerokai konkuruoja. Į sąrašą patenka „Double Indemnity“, „Sunset Boulevard“, „Witness for the Prosecution“ ir dar daugybė tikrai stipriai parengtų filmų. Galima drąsiai sakyti, kad tai režisierius, stovintis šalia tokių klasikų kaip F. Fellini ar I. Bergman. Šis filmas laimėjo Oskarą už geriausią drabužių dizainą, bei Auksinius gaublius geriausio miuziklo, aktorės ir aktoriaus nominacijose.
Filmo siužetinė linija
Du samdomi muzikantai, Joe ir Jerry (Tony Curtis ir Jack Lemmon), netikėtai tampa žmogžudystės liudininkais. Prasidėjus persekiojimams, nelieka nieko kito kaip tik bėgti iš šalies. Bijodami, kad jų planus bus numatęs nusikaltėlių vadeiva, jie užsimaskuoja persirengdami moterimis ir, kaip dirbančios muzikantės, prisijungia prie merginų grupės, keliaujančios į Floridą. Viso nuotykio metu jie turi ne tik užimti bosistės ir saksofonistės roles, bet ir neatskleisti savo tikrosios tapatybės. Prisidengę naujaisiais vardais – Josephine ir Daphne – vaikinai patenka į moteriško gyvenimo sūkurį ir kelionės metu susiduria su dalykais, kurie paprastai lieka už vyrų akiračio. Ypač dėmesį patraukia grupės solistė Sugar (Marilyn Monroe), kuri palaipsniui tampa gera jų drauge. Kiek ilgai vaikinams pavyks slapstytis, kuomet aplink nuolat sukasi pusnuogės merginos ir jiems pasakojamos slapčiausios jų paslaptys?
Vaidyba ir techninė filmo pusė
Marilyn Monroe, žinoma, tapo šio filmo pažiba. Nors siužetas, atrodo, pynėsi aplink Joe ir Jerry‘io gyvenimus, ši moteris vis vien sugebėjo nuolat atkreipti į save dėmesį, suvaidinusi grupės solistę Sugar. Visuomet koketiška ir žavi, filmo eigoje Sugar atsiskleidžia kaip sunkiai su priklausomybe nuo alkoholio kovojanti ir nelabai žinanti, ko nori iš gyvenimo, mergina. Ne paslaptis, kad ir pati aktorė turėjo nemažai problemų, tad vaidmuo bent dalinai atspindi ir jos tikrąją asmenybę. Billy Wilder‘is tapo pirmuoju režisieriumi, kuris po filmavimo išdrįso viešai išreikšti savo nepasitenkinimą Monroe. Aktorė jau iki to buvo pagarsėjusi vėlavimu į filmavimus, savotiškais reikalavimais, bet paprastai tai būdavo nutylima vien dėl to, kad tai Marilyn Monroe. Akivaizdu, kad Wilder‘iui tai negalioja.
Tony Curtis suvaidino Joe (tiksliau, Josephine), o Jack Lemmon – Jerry (Daphne). Abiejų aktorių asmenybės buvo sukurtos gana panašios, jokių įsimenančių bruožų nebuvo. Atrodo, kad tai ilgalaikiai draugai, kurie per tiek metų tiesiog supanašėjo. Nors, galima pastebėti tai, kad Joe visuomet buvo labiau kaip sąžinės balsas, kuris vis priminė esamą realią situaciją ir skatino juos abu valdyti savo emocijas. Aktoriai prieš filmavimą treniravosi atlikti moterų roles net realiame gyvenime ir tuomet, kai moterų tualetuose jie nebesusilaukdavo dėmesio (kuomet besigražindavo prie veidrodžių), buvo nuspręsta, kad pasiruošta pakankamai. Taip pat buvo nusamdytas mokytojas, kuris turėjo juos išmokyti vaikščioti aukštakulniais, bet aktoriai greitai jo atsisakė. Lemmon pasakė: „Nenoriu vaikščioti kaip moteris. Noriu vaikščioti taip, kaip tai daro vyras, bandydamas eiti kaip moteris“.
Filme daug kompromituojančių situacijų, kuriose vaikinams tikrai prireikė kantrybės neišduodant savo tapatybės. Kaip komedija, tai iš tiesų tas filmas, kuris gali prajuokinti lėkštais (tačiau ne dabartinio, holivudinio tipo) juokeliais.
Tarp visų privalumų yra ir vienas ne tiek teigiamas pastebėjimas – tikrai smarkiai trūko gero vaidmenų išplėtojimo. Viskas liko pateikta gana paviršutiniškai, nepaaiškinant smulkesnių veikėjų gyvenimo aplinkybių. Jeigu pagrindiniai vaidmenys bent kiek buvo išplėtoti, tai ne tokie svarbūs išvis liko kaip šešėliai. Nemažai veikėjų buvo stereotipizuoti, pavyzdžiui: blondinė solistė – kvailoka ir naivi; turtuolis – besididžiuojantis savo turtu ir nuolat tai demonstruojantis. Žinoma, tai komedijinis miuziklas, tad visa esmė ir buvo sudėta komiškose situacijose. Bet žanras neturėtų būtų pasiteisinimas, nes istorijoje turime ir miuziklų, kurie šiuo atžvilgiu padaryti kruopščiau.
Prieš statant filmą buvo diskutuota dėl to, ar daryti filmą spalvotą, ar ne. Sprendimą iš esmės nulėmė tai, kad vaikinų makiažas nebuvo toks tobulas, kad būtų galima jį rodyti spalvotai. Nors ir buvo diskusijų su Monroe, kuri teigė, kad visi jos kontraktai yra tik spalvotiems filmams, Wilder‘iui kažkaip pavyko ją įtikinti suvaidinti ir juodai-baltame filme.
Garso takelis tikrai nudžiugino. Būtent šiame filme išgirstame Monroe sudainuotą dainą „I Wanna Be Loved by You“. Ir visi kiti orkestro kūriniai labai atidirbti, sinatriško stiliaus, kas filmo peržiūrai prideda malonumo.
Bendras filmo vaizdas
„Džiaze tik merginos“ – tai miuziklas apie dviejų muzikantų, persirengusių moterimis, kelionę po valstijas su merginų grupe. Vaikinai susiduria ne tik su tokiais iššūkiais, kaip vaikščiojimas aukštakulniais ar kasdienė makiažo ruoša… Ne ką lengviau išlaikyti slaptą tapatybę, klausantis slapčiausių merginų paslapčių persirengimo kambariuose ar pašėlusių vakarėlių metu. O ką daryti, kuomet tau pačiam dėmesį pradeda rodyti įkyrus turtuolis?
