Lin Oeding, daugiausiai figūravęs kaip įvairiausių serialų pavienių epizodų režisierius, o pagrinde savo duoną uždirbdavęs kaip kaskadinių triukų koordinatorius begalėje – kai kurių dabar net ikonomis laikomų – projektų – debiutuoja su pirmuoju savo pilnametražiu filmu „Džo Breivenas“ (orig. „Braven“). Čia jis pristato istoriją apie medkirtį, šeimos žmogų ir mylintį sūnų – Džo Breiveną (aktor. Jason Momoa), kuris, stengdamasis savo gyvenime sudėti visus taškus ant i, atvyksta į savo miško trobelę, kur labai nelaiku ir nevietoje atsiranda grupelė samdinių su savo gyvenimiškomis problemomis, kurias Džo „nusprendžia“ taipogi išspręsti.

Kaip siužetas savo vietos ieškojo…

Nežinau, kaip Jūs, bet mano širdyje visados yra speciali vietelė filmams apie istorijas, kuriose vystoma pagrindinio veikėjo (-os) vendeta prieš kažkaip negerai jiems ant kokios nors gyvenimiškos nuospaudos užmynusius dėdes, ir, kai kuriais, atvejais, tetas ir tuomet galime stebėti jo išgyvenamą metamorfozę, ir, rezultate, kokybiško veiksmo užtaisą (kaip artimiausius pavyzdžius įvardinčiau „John Wick“ , „Equalizer“ , savotiškai „Taken“). Todėl, kai sužinojau, jog mano akyse smarkiai stiprėjanti Jason Momoa persona irgi turės savo projektą su šiuo prieskoniu – negalėjau nesidžiaugti. Ypač kai visa jo energetika vis dar pakankamai jaučiama po „Justice League“ projekto.

Na, bet šiuo atveju lūkesčiai buvo per stiprūs, ir, kaip ten sakoma, kuo gilyn į mišką, tuo daugiau medžių (pun intended). Nors viskas ir prasidėjo žavingai komplikuota šeimos idile, ir režisierius visai įdomiai pradėjo kurti Breiveno paveikslą, šalia inkorporuodamas kylančią antagonisto grėsmę, rodėsi, kad kuo arčiau buvo esminis siužeto lūžio taškas, tuo režisierius ėmė labiau pasiklydinėti filmo tėkmėje… arba tiesiog debiutinis pilnametražis filmas visados turi būti kiek prisvilęs.

Kitaip tariant, kaip turėdamas savo reziumė vienų galingiausių Holivudo veiksmo projektų kaskadinių scenų koordinatoriaus patirtį ir Jason Momoa potencialą – režisierius, panašu, net neatidarė tų durų: siužetas buvo tik viena koja išlipęs iš savo lovos, ir ryškiai ne ta gerąja. Čia buvo sudėtinga pajausti viso to, kas vyksta ekrane, priežastingumą. Siužetas išsibarstęs, ryškiai praskiestas nereikalingomis detalėmis, o vietos, kurios įdomesnės – nevaisingai pritemptos. Čia neįvyksta jokia – mano taip laukta ir tikėtasi – protagonisto metamorfozė, o, bet, tačiau Džo Breivenas tiesiog čia visus audžia, rodosi, kaip moka: savo dydžiu, raumenimis ir tuo pačiu – žmogišku nerangumu. O į veiksmo takelį inkorporuojamas šeimos faktorius tik dar labiau viską sugadina ir labiau sukelia pyktį dėl situacinio nelogiškumo nei empatijos užuomazgas. Trumpiau tariant, režisieriaus logikos lemties šuoliai čia ne visados nusileisdavo į vežimus su šienu (Assassin‘s Creed… anyone?).

Likusi stiklinės pusė

Kad ir kokią psichologinę charakterio poziciją atstovautumėte – šio filmo stiklinė vis tiek lieka pustuštė. Turiu omenyje, jog ne tik kad siužetas jos nepripildė, bet ir nei scenarijus, nei techniniai aspektai čia nepadėjo. Scenarijus čia visiškai funkcionalus, vietomis ganėtinai medinis, todėl peno pamąstymams čia tiesiog nebus. Tiek montažas, tiek garsas, tiek operatorius – kaip pirmam kartui – veikė ir savo funkcionalumo ribose. Apie Jason Momoa potencialo nepasisekusį realizavimą jau minėjau anksčiau kitokiais žodžiais. Stephen Lang – puikiai pasirodęs savo esminiuose projektuose „Avatar“ ir „Don‘t Breathe“ – čia atrodė kažkoks…pavargęs. Tad, kaip jau galite įsivaizduoti – filmas nėra kažkoks perliukas.

Nebevyniojant į vatą…

Peržiūrėjus kokį nors projektą, man visados patinka užduoti sau retorinį klausimą „Ar mums šito filmo reikėjo?“. Kad ir šiuo atveju, asmeniškai negalėčiau pasakyti, kad taip. Jame daug visko, ko reikėtų – trūksta, o ko nereikia – yra per daug. Siužetas suaižėjęs, veiksmo – kaip veiksmo filmui – ir jo kokybės trūko, aktoriai varganai realizuoti, scenarijus vidutiniškas… Tad būčiau linkęs sakyti, kad šitas filmas buvo ne tiek auditorijai – na, kas be ko jai irgi, bet… – kiek pačiam režisieriui: jį suklysti, pasimokyti ir tada išplaukti į plačiuosius vandenis. Esu tikras, jog su jo patirtimis – kinematografinė ateitis turėtų būti tikrai perspektyvi, na, o kol kas, ji pakankamai sumedėjusi… kaip Džo Breiveno charakteristika.

5.3
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
5.0
Režisūra
6.0
Kinematografija
5.0
Garso takelis
5.0
Techninė pusė
5.0
Aktoriai
6.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Tomas Ulonas / 2018 balandžio 19

    Paradoksas- filmą žiūrėjau, o čia teko pažiūrėti treilerį, kad prisimint apie ką jis… Tad toks ir įvertinimas.