„Namai – Londonas“
Režisierius ir scenaristas Justinas Krisiūnas kartu su prodiusere Vaida Kanopaite pristato filmą, atspindintį labai sunkią emigracijos situaciją Lietuvoje. Kino kūrėjas kviečia pasibelsti į vienos Rokiškio žmonių grupės gyvenimo duris bei kartu apeliacijos būdu užduoda rimtus klausimus apie patriotizmą, šeimos vertybę, meilę.
Apie ką mes čia…
Monika yra svajotoja. Mergina nori išgarsėti, tapti žymia dizainere , bet kartu ji ir myli savo vaikiną Liną, su kuriuo planuoja praleisti likusias gyvenimo dienas. Netikėta žinia apie visos šeimos persikraustymą į Londoną Monikai viską sudaužo į šipulius. Nežinia, ar kelionė dėl geresnės šeimos gerovės sugebės merginai išpildyti visus norus, todėl ją aplanko nežinomybė.
Kūrinio vidus
Nors filmas buvo kurtas gana mėgėjišku būdu, bet visgi gaunamas visai neprastas bendras vaizdas. Žinoma, reikia pripažinti ir tą faktą, jog viskas tiesiog prilygsta televizinio serialo lygiui. Pasižiūrėjus šią juostą būtent toks jausmas ir yra jaučiamas pasirodant finaliniams titrams.
Filmas gali pasigirti dviem stipriais momentais, tačiau kaip bebūtų ironiška, tos akimirkos pateikiamos tik pradžioje ir pabaigoje. Originalios penkios pirmos minutės išties nuteikia kažkam rimtam, net intriga yra, bet pasibaigus šiai įdomiai degradavusios visuomenės interpretacijai viskas transformuojasi į paprastą buitį. Juostos viduryje matome labai paprastą ir rutina apipintą žmonių gyvenimą, galima netgi teigti, jog tai tiesiog egzistavimas. Juostą užbaigia irgi penkios vaizdžios ir stiprios minutės, ir tai yra vienintelė potekstė su gilia metafora, kuri duoda peno apmąstymui apie emigracijos problemą.
Scenaristas bando parodyti ir dvi nuomonių barikadų puses. Vyresnio ir jaunesnio žmogaus perspektyvos apie gyvenimo tikslą prisideda prie nenuobodaus pasakojimo, tačiau kaip bebūtų keista, kartu parodoma ta visuomenės dalis – ypač turint omenyje jaunuolius – kuriems nelabai rūpi šviesi ateitis. Ypač juokas ima, kai taikliai parodomos kai kurių merginų vertybės. Kam gi mokytis, dirbti, jeigu savo gražų ir jauną kūną galima atiduoti senam nukriošusiam seniui, kuriam iš vienos vietos smėlis byra. Kitiems vakarėliai ir alkoholis rūpi, dar vieniems lengvabūdiškas seksas. Emigracijos pliusai ir minusai pateikiami su ironija, bet jie tokie teisingi. Kartais net sunku suprasti, ar kūrėjas specialiai pateikia tokios degradavusios visuomenės vaizdą, ar čia yra žaidimas ir retorinio klausimo uždavimas: kas geriau? Degradavęs emigrantas, ar degradavęs patriotas.
Viena iš temų – paauglių meilės motyvas. Idealisto požiūris vienam į kitą, svajonės apie amžiną laimę, ir kas nekeista, toks požiūris kamuoja daugelį jaunų žmonių. Kita vertus, tai yra ne didmiestis, o Rokiškis, ir mažesniuose miestuose žmonių mentalitetas ir gyvenimo siekiai yra kitokie – jie labiau artimesni vienas kitam. Pirma meilė nerūdija – tokią nuomonę galima susidaryti iš papasakotos meilės istorijos tarp Monikos ir Lino. Graži, bet kartu ir naivi mąstysena.
Personažai yra didžiausia visos juostos bėda. Visiškai neišdirbti, tik kadruose pasirodantys kažkokie ir kažką kalbantys žmonės. Ypač juoką kelia „rusė“, gyvenanti Rokiškyje, bet net ir tai yra ne taip juokinga, kai jos visiškai nemokšiškas rusiškų žodžių tarimas. Kitas ne ką prastesnis momentas yra Felikso bandymas kalbant lietuviškai suanglinti kai kuriuos žodžius ir tarti juos su akcentu. Juokinga, nes anglai visiškai kitaip šneka, o gaunamas vaizdas toks, lyg atvažiavęs amerikonas bandytų kalbėti lietuviškai.
Filmas kaip protestas ir kartu pritarimas emigracijai. Lietuvoje yra šeima – Anglijoje pinigai ir naujas gyvenimas. Čia vaikystės prisiminimai – ten šviesi ateitis. Pasakojimas balansuoja, tačiau visgi pagrindinė mintis yra nenuobodžiai išsakyta, už ką ir galima padėkoti juostos kūrėjams. Lengvas filmas, praskaidrinantis nuotaiką.
Techninės pusės ypatumai
Operatoriaus darbas sudaro vos ne didžiausią viso filmo dalį kalbant apie techninius niuansus. Puikūs manevrai, kai kurie kraštovaizdžiai, prilygstantys „Neregėtos Lietuvos“ albumui, bei pradžios post-apokaliptinis vaizdas. Malonūs akiai kadrai ir vaizdingai perteiktos scenos suvirpina širdį – visgi tokia graži yra ta Lietuva.
Garso takelis, kuris irgi sudaro neblogą poveikį, taipogi malonus ausims, bet visgi apsiriboti viena daina nereikia. Taip, gražus ir jausmingas kūrinys, bet galima buvo ir daugiau muzikinių kompozicijų pristatyti. Montažas nekokybiškas. Labai greitai pereinama iš vienos scenos į kitą, o kartu atrodo, jog tai – kadrą kaitaliojimas, kaip koks paveikslėlių šou kompiuteryje.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pagrindinių jaunų aktorių vaidyba yra lygi nuliui. Suprantama, jog jie pirmą kartą pasirodo ekrane, bet emocijos tokios medinės, jog kartais norisi užsidengti akis. Pagrindinio personažo atlikėją, Dovilę Butėnaitę, galima sulyginti su visiškai nevykusia aktorės parodija Kristen Stewart. Sąsajos labai didelės, emocijų nulis ir praverta burna, nors visgi ji maloniau žiūrisi už „Saulėlydžio“ sagos žvaigždę.
Kiti jauni aktoriai, ypač Karolis Leitonas taipogi nepadaro nieko ypatingo. Neįtikinamai ir sausai pasirodantis kolektyvas, kuriuos akimirkoms gelbėja pasirodantys galiūnai, kaip Džiugas Siaurusaitis, Larisa Kalpokaitė ar Inga Norkutė-Žvinienė. Skausminga filmo dalis, kada tikrai pradedi prisiminti, jog lietuviško kino didžiausia problema – vaidyba.
Verdiktas
„Emigrantai“ – tai mėgėjiško lygio filmas, turintis savyje stiprią mintį, įgyvendintas prastokai, tačiau finalinės metaforos dėka duodantis peno apmąstymams apie emigracijos problemą. Juosta su tiek akiai, tiek ausiai maloniu fonu, greitai besirutuliojančiu veiksmu, bet be kokios nors įsimintinos vaidybos akimirkos. Filmas kaip protestas, filmas kaip apeliacija, filmas kaip kritika mūsų šalies visuomenei.
