Recenzija

Fantastiška moteris

Una Mujer Fantástica

Fantastiška moteris
N-16Drama

Metai:
2017 m.

Trukmė:
104 min.

Šalis:
Čilė, Vokietija, Ispanija

Režisierius:

Sebastián Lelio

Vaidina:

Daniela VegaFrancisco ReyesLuis GneccoAline KüppenheimNicolás Saavedra

Platintojas:
Best Film

7.9
Recenzijos autorius:
8.3
Redakcijos vertinimas:
7.4
Lankytojų vertinimas:
8

Recenzijos autorius:

Viktė Džiaugytė

Paskelbta:

2018 02 18

Daugiau apie filmą: iMDBRotten tomatoesKinopoisk

Filmo laimėjimai Oskarai: 2 / Auksiniai gaubliai: 0 / Bafta: 0

Oskarai (Kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimai)

Geriausias filmas užsienio kalba

Čilietis Sebastiánas Lelio yra vienas ryškiausių ir šios šalies kino kūrėjų, kartu su Pablo Larraínu ir Andrésu Woodu sudarantis svarbiausių dabartinės Čilės režisierių trejybę. Pirmąjį ilgametražį (po šešių trumpo metro filmų) – dramą „Šventoji šeima“ (isp. „La sagrada familia“) – jis pristatė 2005 m. Po ketverių metų pasirodė romantinė drama „Kalėdos“ (isp. „Navidad“, 2009 m.), Kanuose nominuota C.I.C.A.E. apdovanojimui, dar po dvejų – Lokarno festivalio jaunimo žiuri prizu „Aplinka yra gyvenimo kokybė“ įvertinta drama „Tigro metai“ (isp. „El año del tigre“, 2011 m.). Tačiau Lietuvos žiūrovams šis režisierius geriausiai pažįstamas turėtų būti iš romantinės dramedijos „Glorija“ (isp. „Gloria“, 2013 m.), 2014 m. tapusios „Kino pavasario“ tituliniu filmu. Ši juosta 2013 m. buvo pristatyta Berlyno kino festivalyje, iš kur parsivežė net tris apdovanojimus: ekumeninės žiuri prizą, Vokietijos autorinio kino gildijos apdovanojimą bei Sidabrinį lokį geriausiai aktorei Paulinai Garcíai. Pernai S. Lelio į Berlyną sugrįžo su dar viena juosta –„Fantastiška moteris“ (isp. „Una mujer fantástica“, 2017 m.) ir vėl neliko nepastebėtas. Filmas buvo vienas rimtesnių kandidatų į pagrindinį festivalio prizą Auksinį lokį, taip pat buvo manoma, kad geriausia aktore bus pripažinta pagrindinį vaidmenį šiame filme atlikusi Daniela Vega. Taip nenutiko, tačiau „Fantastiška moteris“ Berlyną paliko ne tuščiomis – juosta laimėjo Sidabrinį lokį už geriausią scenarijų, ekumeninės žiuri specialųjį paminėjimą bei Teddy apdovanojimą kaip geriausias filmas. Šiuo metu į šios juostos sąskaitą jau įrašytas Goya apdovanojimas geriausio Lotynų Amerikos filmo kategorijoje, bei dvi itin garbingos nominacijos – „Fantastiška moteris“ nominuota Auksiniam gaubliui ir Oskarui kaip geriausias filmas užsienio kalba.

Trumpai apie filmo siužetą

Vyresnio amžiaus Orlandas (akt. Francisco Ray) pasveikina savo mylimąją Mariną (akt. Daniela Vega) su gimtadieniu. Tačiau po šventiškai praleisto vakaro grįžus namo naktį Orlandas ūmai sunegaluoja. Sunerimusi Marina kaip galėdama greičiau nugabena jį į ligoninę, tačiau netrukus gydytojai jai perduoda liūdną žinią. Tačiau jai tenka išgyventi ne tik mylimojo netektį – Orlando buvusi žmona Silvija (akt. Aline Küppenheim) ir suaugęs sūnus Bruno (akt. Nicolás Saavedra) yra itin priešiški Marinos atžvilgiu. Vien dėl to, kad ji – transmoteris.

Teisė į žmoniškumą

Paskutiniu metu filmų, kurie vienaip ar kitaip paliestų LGBT tematiką, pasitaiko ne taip ir mažai. Tačiau „Fantastiška moteris“ išsiskiria tuo, kad ši tematika čia nėra nei detalė, nei alternatyvi romantinės istorijos versija, nei tapatybės paieškos. S. Lelio čia kalba apie tai, kas svarbu iš esmės ir kas XXI amžiuje turėtų būti suprantama savaime, – apie žmogaus teisę būti žmogumi.

Šiame filme Marina susiduria su priešiškumu būtent dėl to, kad yra transmoteris. Žiūrint Silvijos ir Bruno akimis Marina dėl to yra net ne žmogus – be teisės į vardą, be teisės atrodyti taip, kaip jai pačiai norisi, be teisės gedėti netikėtai mirusio mylimojo, be teisės atsisveikinti su juo paskutinį kartą. Tačiau Marina yra stipri ir kovoja už savo teises iki galo. Už teisę gedėti. Už teisę egzistuoti, tokia, kokia yra. Už teisę būti žmogumi.

Tokia Marina ir kiti

Iš tiesų visas filmas sukasi apie Mariną. Žiūrovai kartu su ja sužino skaudžią naujieną, iš jos perspektyvos mato agresyvią ir paniekinančią Orlando artimųjų reakciją. Pati Marina stengiasi išlikti rami ir vienu metu netgi yra pasiryžusi nusileisti Oralndo giminaičiams, tačiau vis tik supranta, kad negali meluoti pati sau.

Kiti personažai pasidalija maždaug per pusę į tuos, kurie Mariną niekina be jokios priežasties ir į tuos, kurie jai palankūs bei priima tokią, kokia yra. Orlando sūnus ir buvusi žmona atvirai niekina Mariną, imasi agresyvių veiksmų, netgi nesugeba pripažinti jos moterimi. Vienintelis Orlando giminaitis – brolis Gabo (akt. Luis Gnecco) su Marina elgiasi pagarbiai, ar jei tiksliau – paprasčiausiai žmoniškai.

Vis tik Marina nėra vieniša – nelaimės akivaizdoje ją palaiko sesuo Vanda (akt. Trinidad González) ir svainis Gastonas (akt. Néstor Cantillana). Jos dainavimo mokytojui (akt. Sergio Hernández) taip pat nesvarbu, kokia lytis įrašyta Marinos pase.

Tačiau S. Lelio nemoralizuoja – visi personažai yra žmogiški ir gyvenimiški. Net jei ir kurių nors elgesys ar laikysena nėra priimtini, visiškai aiškios to priežastys – tai gedulo ir egoistiškumo bei arogancijos mišinys, perkoštas per homofobijos filtrą. Kai savas skausmas iškeliamas aukščiau už viską, nematant ir nenorint matyti, kad šalia esantis taip pat išgyvena lygiai tą patį. O jei tas šalia esantis dar ir toks ar tokia, kurio(s) neįmanoma patalpinti į binarinę lyčių sistemą, tada visas tas mišinys neapykantos forma išliejamas jo arba jos atžvilgiu.

Aktoriai ir techniniai dalykai

Pagrindinį vaidmenį šiame filme atlikusi Daniela Vega buvo viena favoričių pernai Berlyne laimėti Sidabrinį lokį geriausios aktorės kategorijoje. Taip nenutiko, tačiau D. Vegos, kuri pati yra pirmoji atvirai transseksuali Čilės aktorė ir dainininkė, pasirodymas dėl to nė kiek nenublanksta. D. Vega kuria stiprios, save gerbiančios asmenybės portretą. Jos įkūnyta Marina tvirtai laikosi tada, net kai žemė slysta iš po kojų ir atrodo pavargusi dėl visko, kas susiję su jos lytine tapatybe. Viskas, ko ji tenori – tai ramybė, ir paprastas, normalus gyvenimas – toks, kaip ir kitų žmonių.

Apie kitus aktorius daug kalbėti nėra ko, kadangi jie ekrane šmėkšteli visai trumpai.

Filmas pradedamas įspūdingu Igvasu (?) krioklių vaizdu iš viršaus. Vėliau tokių įspūdingų reginių filme nėra. Kamera mėgsta sekioti personažams (dažniausiai Marinai) iš paskos.

Juostos garso takelyje dažnai atsikartoja pačioje filmo pradžioje skambantis ekstradiagetinis lengvas instrumentinis refrenas. Diagetiniu lygmeniu skamba Lotynų Amerikos, klubinės šokių muzikos, klasikinės melodijos. Tačiau dauguma filmo scenų apsieina be jokio muzikinio akompanimento.

Reziumė

„Fantastiška moteris“ – tai pasakojimas apie iš tiesų neeilinę moterį, tragedijos akivaizdoje tyliai, tačiau ryžtingai kovojančiai už savo teisę į žmonišką elgesį. Režisierius S. Lelio šioje juostoje realistiškai parodo, kad reikia iš tiesų fantastinės stiprybės ir pastangų, norint pakeisti homofobiškos visuomenės požiūrį ir išsaugoti savo orumą. Nes iš tiesų, juk prašoma tiek nedaug – elkis taip, kaip norėtum, jog kiti su tavimi elgtųsi. Elementaru – ir Marinos pavyzdys tai tik dar kartą primena, o pati Marina papildo S. Lelio filmų stiprių, įsimintinų ir tiesiog žemiškai fantastiškų moterų gretas.

8.3Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
9
Režisūra:
8
Kinematografija:
8
Garso takelis:
8
Techninė pusė*:
8
Aktoriai:
9
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D

Komentarai (1)
  1. Buvau kine

    Arūnas rašo:

    2018 02 23 - 07:57


    Netgi geresnis filmas, negu čia įvertinta. Nežiūrint to, kad po itin stiprių 2/3 filmo, paskutinis trečdalis kiek „išleidžia garą“.