Recenzija

Floridos projektas

The Florida Project

Floridos projektas
N-13Drama

Metai:
2017 m.

Trukmė:
111 min.

Šalis:
JAV

Režisierius:

Sean Baker

Vaidina:

Brooklynn Prince, Bria Vinaite, Willem DafoeChristopher RiveraValeria Cotto

Platintojas:
A-One Films

7.4

Recenzijos autorius:
8.2
Redakcijos vertinimas:
8
Lankytojų vertinimas:
6

Recenzijos autorius:

Viktė Džiaugytė

Paskelbta:

2018 04 11

Nepriklausomo amerikiečių režisieriaus Seano Bakerio debiutas kine sutapo su naujo tūkstantmečio pradžia – 2000 m. jis į šią sferą įžengė su juosta „Žodis iš keturių raidžių“ (angl. „Four Letter World“), kuriam taip pat pats rašė ir scenarijų. Dabar, praėjus aštuoniolikai metų nuo jo debiuto, S. Bakerio filmografijoje puikuojasi iš viso šešios ilgo metro juostos. S. Bakeris savo filmuose mėgsta rodyti savo gimtąją Ameriką – tik ne tokią, kokią dauguma pasaulio žiūrovų pažįsta iš Holivudo ekranų. Ne išimtis ir jo naujausias darbas – daug liaupsių ir apdovanojimų bei nominacijų sulaukusi juosta „Floridos projektas“ (angl. „The Florida Project“). Filmas pernai buvo pristatytas Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ (pranc. „Quinzainne des réalisteurs“), o vėliau pradėjo savo šlovės maratoną, kurį vainikavo „švenčiausioji trejybė“ – Oskarų, BAFTA ir Auksinių gaublių nominacijos, neskaitant dar daugiau nei pusšimčio įvairių apdovanojimų ir antratiek kitų nominacijų. Tad kuo „Floridos projektas“ pakerėjo Ameriką ir likusį pasaulį?

Trumpai apie filmo siužetą

Šešiametė Muni (akt. Brooklyn Prince) kartu su mama Heile (akt. Bria Vinaite) gyvena „Disneilendo“ pašonėje stūksančiame spalvingame motelyje „Magiška pilis“, kurį rūpestingai prižiūri kantrus ir supratingas bei savo darbui atsidavęs vadybininkas Bobis (akt. Willem Dafoe). Vasariškos Muni dienos bėga nerūpestingai – kartu su panašaus amžiaus draugais Skučiu (akt. Christopher Rivera) ir Dikiu (akt. Aiden Malick) jie prisigalvoja įvairiausių vaikiškų pramogų, kurios kartais virsta visai nemenkomis eibėmis. Per vieną tokį nuotykį Muni ir Skutis susipažįsta su raudonplauke Džense (akt. Valeria Cotto) iš gretimo motelio, kuri netrunka įsilieti į jų kompaniją ir visiškai pakeičia netikėtai išsikrausčiusį Dikį. Tačiau kol Muni su draugais nerūpestingai laksto po vasaros pievas aplink Disneilendą, jos maištingai mamai Heilei gyvenimas nesiklosto taip lengvai ir paprastai – jauna moteris priversta imtis įvairių trumpalaikių darbų, kad bent išgalėtų susimokėti už motelio kambario nuomą ir kartu su Muni neatsidurtų gatvėje. Tačiau jei gyvenimas rodo vidurinį pirštą, Heilė nusiteikusi jam parodyti abu…

Kita Amerikos pusė

Iš Holivudo filmų esame įpratę matyti dvejopą Ameriką: arba didžią ir galingą, švytinčią ir besimėgaujančią savo šlovės ir šaunumo spinduliais, arba visišką jos dugną, žemiau kurio kristi nelabai įmanoma. Ko gero, „Floridos projektas“ savo tematika būtų artimesnis antrajam kraštutinumui, tačiau vis tik yra kai kas, dėl ko šio filmo lengva ranka negalima taip paprastai padėti į vieną ar kitą lentyną.

Taip, „Floridos projektas“ pasakoja apie visuomenės paribiuose atsidūrusias šeimas, kurių, paties režisieriaus nuostabai, yra labai daug – JAV yra daugybė vaikų, neturinčių nuolatinės gyvenamosios vietos ir kartu su tėvais migruojančių iš motelio į motelį. Filmo centre atsiduria vadinamosios „baltosios šiukšlės“ (angl. „white trash“) – neturtingos baltaodžių šeimos, taip ir neįgyvendinusios savo amerikietiškos svajonės (ar nė nebandžiusios to daryti). Kitaip tariant, kalbama rimta, aktualia ir socialiai jautria tema. Tačiau S. Bakeris tai daro taip skaidriai, spalvingai ir vaikiškai nekaltai, kad problemos rimtumas tarsi ištirpsta tarp tų vaiskių ir švarių spalvų. Galbūt dėl to šiek tiek nukenčia pati filmo pabaiga, nors ir emocionali, tačiau nesmogianti tokia jėga, kokia galėtų. Bet vis tik pasirinktos pasakojimo manieros ir perspektyvos nereikėtų suprasti kaip priekaišto ar filmo trūkumo – veikiau priešingai: įsitraukę į vaikiškas Muni šėliones nė nepastibime, kaip šalia S. Bakeris meistriškai atskleidžia visiškai kitokią – nevaikišką ir gyvenimiškai žiaurią – gyvenimo Amerikoje pusę.

Sėslesnė Amerikos numylėtinė?

Kai kurie S. Bakerio „Floridos projektą“ lygina su užpernykščiu britų režisierės Andrea‘os Arnold filmu „Amerikos mylimoji“ (angl. „American Honey“, 2016 m.). Gal ne tiek lygina, kiek randa panašumų, sąsajų, tos pačios realybės atspindžių. Ir iš tiesų, abu filmai rodo ir kalba apie tuos žmones, kuriems pompastiniuose Holivudo filmuose nelieka vietos. Abiejų juostų centre matome maištingas jaunas merginas– „Amerikos mylimojoje“ tokia yra paauglė Star, „Floridos projekte“ – nuo paauglystės dar irgi per daug nenutolusi Heilė. Abi jos daug rūko, jų kūnus puošia tatuiruotės, abi nesirenka žodžių ir keikiasi kaip vežikai – tačiau tuo pačiu jos yra vienišos ir gyvenime pasimetusios, tačiau desperatiškai į jį besikabinančios, nors ir nelabai žinančios, kaip tai padaryti. Tačiau savo pažeidžiamumą jos kruopščiai slepia po išoriniu atžagarumu ir šiurkštumu, bandomu sukurti „kietuolės“ įvaizdžiu.

Pagrindinis skirtumas, ko gero, tas, kad Heilė, lyginant su Star, vis tik yra labiau pažeista žiaurios gyvenimo realybės. Star dar tik ieško savęs, jai visi keliai – bent jau teoriškai – yra atviri. Heilė neturi tos laisvės, kadangi ją prie žemės riša atsakomybė, kurią formaliai įvardija du žodžiai „vieniša motina“ – Heilė atsakinga ne tik už save, bet ir už Muni, tačiau akivaizdu, kad ta atsakomybė jai vis tik yra gerokai per didelė. Todėl Heilės akyse dažniau matyti apatija sumišusi su nuovargiu – o galbūt net ir savotiška tyli neviltis – tokia tyli ir glūdinti tik pasąmonėje, kad, ko gero, neti ji pati jos nedrįstų sau pripažinti. Liūdniausia, kad, panašu, mažosios Muni, greičiausiai laukia labai panaši ateitis – vos šešerių ji jau moka mojuoti viduriniu pirštu ir toli siuntinėti jai neįtinkančius suaugusiuosius.

Grįžtant prie pačių juostų ir jų panašumų dar galima paminėti tai, kad tiek A. Arnold, tiek S. Bakeris aktorių savo filmams mėgsta ieškoti atsitiktinėse vietose – ne paslaptis, kad lietuvaitę Brią Vinaitę, kuriai filme atiteko Heilės vaidmuo, S. Bakeris atrado „Instagram“ socialiniame tinkle, mažąją Valerią Cottoi, suvaidinusią Džensę, jis atsitiktinai sutiko ir pastebėjo prekybos centre. Abiejuose filmuose dominuoja neprofesionalūs aktoriai, tarp kurių įsimaišę ir keletas profesionalų. Pusiau juokais, pusiau rimtai dar galima pridėti, kad abu filmai buvo parodyti Kanuose, o Lietuvos kino žiūrovai juos pirmiausia išvydo per „Kino pavasarį“.

… kur angelas sargas tyliai parūko…

Kitas svarbus šios juostos personažas yra motelio vadybininkas Bobis – gerasis „Magiškosios pilies“ angelas, už jį ir jo gyventojus atsakingas nuo A iki Ž visais gyvenimo klausimais. Bobis nuoširdžiai, beveik tėviškai rūpinasi, kad visiems „Magiškoje pilyje“ būtų gera, prižiūri tvarką, renka nuomos mokesčius arba primena apie laiku nesumokėtus. Ir nors yra saikingai griežtas, vis tik mūru stoja už savo įnamius, jei tenka spręsti reikalus su pašaliečiais.

Bobis turi gerą širdį – nors ir, panašu, truputį sueižėjusią. Vis tik jam rūpi visi tie bėdžiai, besiglaudžiantys „Magiškoje pilyje“. Ypač vaikai. Net jei tie jo įnamiai už jo gerumą ir supratingumą atsilygina pasiųsdami jį, kaip Amerikoje įprasta, „ant keturių raidžių“. Budri Bobio akis pastebi daug, tačiau į kai ką jis linkęs pažvegti pro pirštus ar nuleisti negirdom.

Vis tik Bobio, kurį įkūnijęs Willemas Dafoe sulaukė Oskaro nominacijos, paveikslas nėra vienasluoksnis. Jis nėra nusaldintas ir plokščias. Matome jį visokį – ir susinervinusį, ir rėkiantį, ir besikeikiantį. Ką padarysi, net ir angelų nervai – ne geležiniai.

Iš vieno pokalbio suprantame, kad Bobis turi (ar bent turėjo) kitą gyvenimą – be to, čia aiškiai parodoma ir tai, kad jis nenori pasirodyti geresnis, negu yra iš tikrųjų. Jokių apsimetinėjimų – vien tik kartais netgi šiurkštokas tiesmukiškumas ir nuoširdumas – tai yra savybės, neabejotinai priskirtinos Bobiui.

Aktorių pasirodymas

Kalbant apie aktorius, neišvengiamai tenka paminėti sensacija (ypač Lietuvos žiniasklaidoje) tapusią lietuvę Brią Vinaitę. Į JAV ji išvyko būdama vos aštuonerių, nemokėdama anglų kalbos. Jau minėta, kad režisierius ją atrado peržiūrėjęs „Instagram“ socialiniame tinkle įkeltą vaizdo įrašą – laisvai ir nevaržomai sode šokanti mergina patraukė S. Bakerio dėmesį. Iš tiesų B. Vinaitė kuria visomis prasmėmis spalvingą ir emocionalų personažą. Jos vaidyba visiškai įtikina – nors prieš tai ji niekur nevaidino, tik, jau gavusi pasiūlymą filmuotis, dvi savaites palankė aktorių kursus. Vis tik dikcija šiek tiek kliūva – tačiau juk viskas yra išmokstama, ar ne?

Savo ruožu kino veteranas W. Dafoe, šiemet Berlyno kino festivalyje apdovanotas Garbės auksiniu lokiu už viso gyvenimo indėlį į kiną, reikalo taip pat nepagadina. Priešingai – gal tik suteikia filmui papildomo svorio ir užtikrintumo. W. Dafoe Bobis yra tas inkaras, kuris laiko „Magišką pilį“, kad ši nenuskristų į gretimais sproginėjantį pasakiškąjį Disney‘aus pasaulį.

Maloniai nustebina ir mažųjų aktorių vaidyba – ypač pagirtina Brooklyn Prince, kuri filme atliko Muni vaidmenį. Tačiau ir visų kitų aktorių vaidyba atrodo natūrali ir nekliūnanti.

Kita vertus, galbūt prie to prisideda ir pats filmo stilius – be konkretaus siužeto, tarsi pateikta iškarpa iš (galbūt) realaus gyvenimo, tokiu būdu priartėjant prie doku-dramos manieros. Būtent „priartėjant“ – „Floridos projektas“ išvengia dokumentinio tikslumo ir nuobodžiosios dalies, o tai padaroma dviem priemonėmis – pasirinktu požiūrio tašku – daugiausiai viskas pateikiama iš Muni perspektyvos (žiūrovai ne iš karto sužino, kodėl tiek kartų rodoma, kaip mergaitė maudosi vonioje), ir žaidimu spalvomis.

Techniniai dalykai

Būtent vizualioji pusė yra tai, kas tvirtai įsimena iš „Floridos projekto“. Vaiskios, ryškios, „švarios“ spalvos dominuoja visur – tiek pastatų, tiek vaikų drabužių kolorite.

Kamera dažnai sekioja personažams iš paskos. Suprantamas filmo kūrėjų noras išgauti kuo didesnį natūralumo efektą, tačiau vis tik kartais norėtųsi tolygesnio kameros judesio. Ko gero – tai vienintelis kiek didesnis techninis minusas – visa kita atlikta taip, kad prikibti nelabai yra dėl ko.

Reziumė

„Floridos projektas“ – spalvinga ir vaikiškai žaisminga juosta, kalbanti apie visiškai rimtas ir nevaikiškas problemas. Filmas iš vaiko perspektyvos parodo kitą – ne tokią spindinčią ir gražią, todėl dažniausiai neafišuojamą Amerikos pusę, visiškai nesiderinančią su jos „Numeris 1“ pasauliniu įvaizdžiu. S. Bakeris nemoralizuoja – jis rodo. Rodo subtiliai, tą tikrąją filmo problematiką tarsi nustumdamas į antrąjį planą, tačiau žiūrovai nė nepajunta, kaip kartu su visa spalvinga ir patrauklia išore  kartu praryja ir visa tai – tai, apie ką iš tikrųjų kalba šis filmas. Vizualinis patrauklumas, maloniai nustebinanti tiek profesionalių, tiek neprofesionalių aktorių vaidyba, ryškūs ir emocionalūs personažai, aktuali problematika ir išradingai supintas formos ir turinio kontrastas – tai yra sudėtinės dalys recepto, pavertusio „Floridos projektą“ vienu įsimintiniausių 2017 m. filmų. Galbūt iki visiškos laimės pritrūko kiek stipresnės pabaigos – tokios buvo galima – ar bent jau norėjosi – tikėtis. Tačiau net ir nepaisant to „Floridos projektas“ yra tikrai dėmesio vertas filmas.

8.2Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
7
Režisūra:
9
Kinematografija:
8
Garso takelis:
8
Techninė pusė*:
8
Aktoriai:
9
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D