„Battlestar Galactica“ yra jūsų nepaklusnus klasiokas, puikiai išmanęs matematiką. Jis absoliučiai nedarė namų darbų ir nusispjaudavo į tuos, kurie ragindavo juos daryti. Jus tai, tikėtina, labai nervino, nes kaip čia dabar yra, kad žmogus, nededantis jokių pastangų, gali mokytis kažką žymiai geriau už jus. Mokytojai jį dėl to irgi kritikavo ir sakė, kad be darbo gyvenime jis nepasieks nieko, bet visgi pripažino jo įgimtą talentą. Teorijos trūkumas jį retkarčiais pavesdavo, bet per daug retai, kad kas nors paneigtų, jog matematikos mokėjimas tiesiog yra jo kraujyje.
2004-aisiais pasirodžiusio ir keturis sezonus trukusio „Battlestar Galactica“, sukurto pagal 1978 metais vieną sezoną rodyto to paties pavadinimo serialą, kraujas yra Ronaldas D. Moore’as, anksčiau dirbęs net su trimis „Star Trek“ frančizės atstovais. Jeigu yra kalbama apie mokslinę fantastiką, televizijoje patirtis su šiais serialais yra neįkainojama, kas iškart pasidarė aišku ir žiūrint „Battlestar Galactica“.
Serialas visiškai nešvaisto laiko nuo pradžių ir nebando per daug smulkintis klojant pamatus. Na, tai būtų savotiškas melas, nes prieš pasirodant pirmajai serijai buvo parodytas ir dviejų dalių, trijų valandų trukmės mini serialas, supažindintantis žiūrovus su veikėjais ir bendra kūrinio nuotaika bei istorija (jeigu klausiate, šios dvi dalys tikrai nėra privalomos. Jos paaiškina kai kuriuos dalykus, kurie pasidaro aiškūs tik įsibėgėjus pačiam serialui, bet aš pats jas peržiūrėjau tik pasibaigus „Battlestar Galactica“ ir nesijaučiau daug praradęs). Tačiau pilotinė serialo serija, pavadinta „33“, yra geriausia, ką gali pasiūlyti „Battlestar Galactica“. Literaliai. Yra žmonių, kurie tvirtina, kad tai iki pat pabaigos liko geriausia serija ir tame tikrai yra tiesos.
Pirmoji serija iškart supažindina su admirolu Adama, karinio „Galactica“ erdvėlaivio vadu. Šis erdvėlaivis yra pagrindinis 120 laivų turinčioje flotilėje, gabenančioje apie 50 000 žmonių. Šie žmonės – tai paskutinieji savo rūšies palikuonys, kuriuos persekioja prieš kelis tūkstančius metų perversmą įvykdę robotai, palaipsniui peraugę į Sailonus, savarankiškai galinčius mąstyti robotus, bandančius nužudyti savo kūrėjus. Paskutinius žmones gabenanti flotilė keliauja (arba šokinėja, kas mūsų kalba reiškia teleportaciją) kosmosu ieškodami legendinės Žemės, planetos, kuri yra tinkamiausia gyventi žmonėms po to, kai Sailonai suniokojo visas Dvylika kolonijų, kuriose visi šie žmonės ir gyveno.
„Battlestar Galactica“, priešingai nei daugelis panašaus pobūdžio kūrinių, nebando koncentruotis į civilius ir jų gyvenimą flotilėje parodo vos porą kartų, todėl netikėtų didvyrių nesitikėkite. Serialas išskirtinai koncentruojasi į karinę ir politinę likusių žmonių situaciją, iš kurios ir kyla visi svarbiausi veikėjai. Tarp jų yra ir prezidentė Lora Rozlin, vadovauti likusiems žmonėms išrinkta iškart po paskutiniosios kolonijos, Kaprikos, sunaikinimo; Gajus Baltaras – vienas įdomiausių kada nors sukurtų veikėjų televizijoje, – daktaras, dėl kurio silpnumo Sailonai ir gavo progą užpulti Kapriką; kapitonas Adama, admirolo sūnus, sėkmingai įrodinėjantis, kad tokį aukštą rangą gavo ne vien dėl tėvo; Leitenantė Treis, dažniau vadinama tiesiog savo slapyvardžiu Starbuck, ir daugelis kitų.
Pirmoji serija, tiesą sakant, pristato ir bene svarbiausią „Battlestar Galactica“ motyvą: chaosą. Visuomet vyraujantį, kartais specialiai, kartais – ne, niekad nedingstantį chaosą. Balaganas, jeigu norite. Apie tai ir kalbėjau pačioje pradžioje. Serialas nesiskolina jokios struktūros, jis ją sukuria pats. Kiekvienoje serijoje vyrauja nežmoniškas veiksmo kiekis, kartais trunkantis pusę serijos ar daugiau ir rodomas tik susišaudymo pavidalu. Kiekviena drama, didesnė ar mažesnė, kyla tik dėl susišaudymų. Niekad nėra išlaikoma pastovi istorijos eiga. Kartais į vieną seriją yra sukišamos trys istorijos, neturinčios jokios ryškios pradžios ar pabaigos, kartais yra bandoma iš tos pačios temos išgauti žymiai daugiau nei galima. Ir meluočiau, jeigu sakyčiau, kad nesimėgavau bent kuria nors serija.
Tai yra malonus balaganas. „Battlestar Galactica“ dėl serialo tematikos ryžčiausi pavadinti plačiausiu kada nors rodytu dalyku televizijoje. Šiek tiek ironiška, nes šio serialo serijos yra baisiai siauros. Jos pasiima temą ir ją nagrinėja visais kampais, iš paskutiniųjų bandant nepaminėti kitų temų, ir viskas. Vėliau ta tema yra numetama ir grąžinama labai išskirtiniais atvejais, paliekant ir kūrėjus su šviežia medžiaga, ir žiūrovus, patenkintus, kad niekas nebesikartoja.
Vienas dalykas, tiesa, kartojasi. Turbūt paskutinis dalykas, apie kurį jūs galėjote pagalvoti: rugsėjo vienuoliktoji. „Battlestar Galactica“, labiau nei bet kuris po 2001-ųjų sukurtas serialas, remiasi būtent tais tragiškais įvykiais. Ar jie bent kartą yra paminimi kaip nutikę tiesiogiai? Tikrai ne (ir nesitikėkite užuominų į bet kokį tikrą įvykį prieš šimtus ar tūkstančius metų, pasitaupykite energiją). Tačiau per dialogą, kiekvieno veikėjo veiksmus ir simbolizmą – kartais labai abstraktų, kartais įspūdingai perspaudžiamą – yra perduodamos alegorijos į tikrąjį žmonių gyvenimą, atskirai ar visuomenėje.
Tam tikra prasme, „Battlestar Galactica“ ir yra serialas apie visuomenę. Ne kaip apie abstraktą, bet apie kiekvieną jos sudedamąją dalį. Ir nemeluoju, čia rasite visko. Religija su politeizmu ir ateizmu, abortas, meilė artimui ar įsimylėjėlių meilė (kartu įpinant ir manipuliaciją), įtaka, kurią žmogui padaro auklėjimas, karas ir taika, terorizmas ir pacifizmas, savižudybė ir pasiaukojimas dėl kitų, politiniai skandalai ir šantažas, kalėjimo sistema ir dirbančiųjų už grašius klasė, vergovė ir lyčių skirtumai – čia yra visko, ir dar daugiau. Kiekviena serija turi temą, ir jeigu per visą balaganą jūs ją suprantate, laikas tikrai nebus prabėgęs veltui.
Čia, tiesa, veikėjai nėra tik paprasti įrankiai kokiai nors žiniai perduoti. Veikėjai, kurių yra labai daug ir iš kurių be Adamos per daug neišsiskiria niekas, yra tikrai skirtingi ir jų visų ir taip ilgame straipsnyje nuodugniai apžvelgti tiesiog neįmanoma. Adamos principingumas, Rozlin geranoriškumas ir pacifizmas, Starbuck vyriškumas, jaunesniojo Adamos entuziazmas ar labai įdomūs ir ypač daug parodantys Baltaro vaizdiniai, sukurti perkreiptai idealizuojamos meilės ar šeštuoju numeriu pažymėtos žaviosios Sailonės, yra pagrindinės veikėjų savybės, tačiau jie tikrai nėra tokie paviršutiniški. Galiausiai jums tereikia suprasti, kad didžiausias seriale vyraujantis skirtumas tarp veikėjų yra tai, ar jie yra žmonės, ar Sailonai. Tiems, kurie nematė šio serialo, toks pareiškimas galbūt atrodo juokingas ar nesuvokiamas, bet tai yra turbūt geriausias patarimas, kurį jums galiu duoti.
Kalbant apie bendrą serialo kokybę, ko jūs tiek laiko ir laukėte, ji nėra ta, kuri jums nuneštų stogą ir jūs vadintumėte „Battlestar Galactica“ geriausiu matytu serialu (mėgstamiausiu? Laisvai). Pirmieji trys sezonai (jeigu labiau užtikrintai – pustrečio) yra stiprūs ir savo besikartojančią formulę sugebantys naudoti tikrai išradingai. Po trijų sezonų serialas padarė dvi klaidas, kurios jam labai pakenkė. Tai buvo bandymas kuo daugiau dėmesio skirti mitologijai ir konflikto tarp Sailonų ir žmonių užbaigimas (į kurią pusę – pamatysite patys). Pastaroji klaida atsiliepė ypač skausmingai, nes paskutinis sezonas tapo vienu ilgu ir tuščiu veikėjų svaičiojimu apie tuos pačius dalykus be jokių rimtų diskusijų ar konfliktų, kas būtent ant šių dalykų pastatytam serialui tapo visiška pražūtimi.
Tačiau „Battlestar Galactica“ iki tol padarė per daug, kad būtų negerbiamas ar stipriai kritikuojamas. Tematine ir simbolizmų prasme tai yra stipriausias mano matytas serialas, sugebantis pateikti kiekvieną savo mintį itin originaliu būdu. Jį reikia žiūrėti ne dėl techninių aspektų, tokių kaip muzika ar vaidyba (kurie abu čia yra tiesiog nepakartojami, ypač kalbant apie Edwardą Jamesą Olmosą). Jeigu šioje vietoje ryšitės žiūrėti į smulkesnius dalykus ir nekreipti dėmesio į platesnį vaizdą, jūs pražūsite. „Battlestar Galactica“ yra labai platus ir ambicingas serialas apie mūsų visuomenę, ir būtent tai ir yra pagrindinė jo stiprybė.
