Galingoji Afroditė

Mighty Aphrodite

Jeigu vis dar nepavargote nuo bemaž niekaip neišsenkančios meilės, santykių bei apsėdimo temos, Woody Allenas dar kartą pristato filmą, kuriame paliečiamos visos minėtos temos. Džiugu tai, kad šį kartą į tai pasižiūrima originaliau ir naujoviškiau interpretuojant senovės graikų mitus ir perpinant viską su vykusio humoro intarpais.

Apie ką mes čia

Šiek tiek biografiška (nes W. Allenas taip pat įsivaikino vaiką, kuris pasižymėjo itin dideliu intelektu) juosta apie tai, kaip mylintis tėvas bando surasti savo įsūnio tikrąją motiną, mat tiki, kad jis būtent iš jos paveldėjo savo erudiciją ir geras manieras, yra dar vienas ryškesnis režisieriaus deimantas didelėje jo karjeros karūnoje. Vis dėlto, kad ir kaip bebūtų įprasta, čia vėlgi neapseita be romantinių linijų, neištikimybės, keistai užsimezgančių santykių ir sunkiai logika paaiškinančio apsėdimo, kurie yra dažnai pastebimi W. Alleno kūryboje.

Per daug nesugadinant filmo, galima atskleisti, kad tikrąją motiną W. Alleno personažui Lenniui pavyksta, tačiau tai tampa milžinišku nusivylimu – motina nė per nago juodimą nėra inteligentiškos išvaizdos, proto ir manierų mergina. Priešingai, mažąjį prodigy pagimdžiusi mergina pragyvenimui verčiasi filmuodamasi pornografiniuose filmuose ir namuose priiminėdama klientus. Vis dėlto, Lenny nuoširdžiai susidomi Lindos Ash (akt. Mira Sorvino), kurios sceninis vardas – skambusis Judy Cum – gyvenimu bei asmenybe ir tarp jų užsimezga keista draugystė.

Oedipo kompleksas ir graikų mitai XX a. Niujorke

Na, kas jau kas, bet kažkuriame lygmenyje mes kiekvienas – o ir tame tarpe jau ryškesniame lygmenyje tas pats W. Allenas – esame susidūrę su Oedipo kompleksu. Tai yra viena iš svarbiausių fundamentaliosios psichoterapijos bei vaiko vystymosi teorijų, aprašyta Sigmundo Froido, kuris visada žavėjo W. Alleną ir kurio idėjų bei nuorodų į jo darbus galima apsčiai rasti ir režisieriaus filmuose.

Juostoje kompleksas pasireiškia labai delikačiai. Be tiesioginės nuorodos į jį intarpuose, kuriuose vaizduojamas graikų choras su kai kuriais graikų mitų herojais, daugiau šio komplekso užuominų rasti sunkoka – šiaip ar taip, mitas pasakoja istoriją, kaip jaunas vyras nužudo savo tėvą, veda savo motiną to nežinant ir galiausiai, viską supratęs, išsiduria sau akis.

Filme tokios tragedijos neišvysime, bet galbūt dėl to, kad juostoje galimai vaizduojamos jos užuomazgos – vaikai gali būti, kad niekada nesužinos, kas yra jų tikrieji tėvai ir kada nors gyvenime su jais susidūrę, gali padaryti keletą esminių ir tragedijos link vedančių klaidų.

Tiesa, reiktų paminėti, kad tekste minima Afroditė čia taip ir vizualiai nepasirodys, tačiau jos darbas – būti meilės bei aistros deive – puikiai jaučiamas. Šiaip ar taip ji mėgsta pasirodyti bemaž visuose W. Alleno filmuose, nes kokia gi režisieriaus juosta be romantinės siužeto linijos ir šiek tiek problemų meilės srityje? Taip ir su šia juosta, kurioje Afroditė su savo sūnumi Amūru laido savo romantines strėles į kairę ir į dešinę.

Koks bendras įspūdis apie filmą bei jo režisūrinę (ha-ha sūris) pusę? Iš esmės geras, nes pirma – man patinka graikų mitai; antra – man patinka (KARTAIS) W. Allenas ir trečia – man patiko filme vaizduojamas absurdiškas bei kiek svetimą gėdą keliantis humoro jausmas, kuris retokai, bet vis dėlto sugebantis išlįsti bežiūrint šio režisieriaus kūrinius.

Yra keletas tikrai gerų ir kvatotis verčiančių vietų, ypatingai tų, kuriuose žaidžiama žodžiais, tačiau teko ir šiek tiek suirzti, nes arba jau tiesiog W. Allenas po tiek filmų tampa nuspėjamas, arba tiesiog pradedi pavargti nuo eilinio juokelių pasikartojimo – tad štai vienas akmuo į režisieriaus daržą.

Aktoriai ir personažai

Trumpai – aktorių vaidyba šiame filme šiek tiek strigo. Nežinau ar dėl to, kad būtent toks ir buvo W. Alleno režisūrinis sprendimas padaryti vaidybą vietomis teatrališkesnę nei įprastai arba kuo labiau perspaudžiant vienus veikėjus ir jų vaidybą, kitus paliekant šaltesnius, tačiau iki tobulo įvertinimo šiek tiek trūksta.

Ypatingai erzino ir Lindos veikėja, su savo aukštu balsu ir gilesnės motyvacijos veikti neturėjimu. Tačiau galbūt per daug teisiu režisierių? Galbūt tai nebuvo prasta vadyba – galbūt būtent to ir buvo siekiama išgauti iš aktorių, norint kuo labiau juos priartinti prie senųjų graikų tragedijų ir komedijų personažų tropų? Juk būtent teatro aušra ir vystymasis prasidėjo Eladoje, kur pagrindiniai personažai buvo pakankamai vienplaniai, o viską galiausiai išgelbėdavo visagalė Deux ex Machina. Taip ir čia, veikėjai neina į gylį, kaip tik atrodo perdiem paviršutiniški ir valdomi prigimtinių instinktų darant sprendimus.

Tad bandykime pateisinti – aktorių vaidyba buvo patenkinama, turint omenyje, kad tai galėjo būti tiesiog geras ir autentiškas režisieriaus sprendimas iš tiesų perkelti graikų teatrą į XX a. Niujorką.

Pavaidinkime, kad suprantama techniką

Tokia ta ir technika – per daug didelių techninių stebuklų neišvysime. Galime atrasti keletą W. Alleno bruožų filmavimo manieroje (taipogi ir muzikoje), tačiau kažko ypatingo ar dėmesio atkreipiančio nebuvo. Tiesa, kas naujo šiame filme, tai pabaigos titrai – jie eina ne kaip įprasta juodame fone, o kartu su fone šauniai bedainuojančiu ir bešokančiu graikišku choru.

Kas galbūt labiau išsiskiria, tai būtent tie dainingi ir bešokantys intarpai bei, vietomis, keleto graikų personažų perkėlimas į Niujorką pakibinti pagrindinio herojaus ir jam papamokslauti. Bet tam padaryti nei specialių efektų, nei didelių technikos resursų nereikėjo.

Summa summarum

Šio filmo tikrai nepavadinčiau geriausia W. Alleno juosta. Toli gražu. Greičiau tai yra dar viena lengvai sužiūrima, tačiau greitai pamirštama produkcija, kuri galbūt gali pasitarnauti nebent nuotaikos pakėlimui, tačiau tikrai ne refleksijų apie gyvenimą, mirtį ar meilę sukėlimui.

Bet kodėl gi mes visada iš filmų reikalaujame kažko daugiau? Būtent apie tai ir susimąstai pasižiūrėjus „Galingąją Afroditę“ – kartais normaliam filmui užtenka gero tono, nuotaikos ir keleto kultūrinių referencijų (pvz. filmo pabaigoje besibučiuojančių Oedipo ir jo motinos) ir bendras pasitenkinimas juosta pakyla. Taigi, nesitikėkite šedevro, bet tikėkitės linksmos ir protingos komedijos, kuri – kaip ir viskas mūsų gyvenimuose – turi trūkumų.

7.2
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
8.3
Režisūra
7.3
Kinematografija
7.1
Garso takelis
6.6
Techninė pusė
6.8
Aktoriai
6.8
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles