Gautas iškvietimas

Dabar jau tapo normalu, kad beveik kiekvienas lietuviškas filmas sutinkamas su didele skeptiškumo doze. Ir tikrai ne be reikalo. Keli pastarieji filmai buvo tokie siaubingi, kad po jų tiesiog dingo noras dar investuoti laiką ir pinigus į eilinę nesąmoningą komediją. Nepaisant to, mūsų šalyje yra vietos ir kūrybingiems žmonėms. Pirmiausia, tai užsienietiškus scenarijus mūsų auditorijai pritaikantys žmonės, pristatę jau du ganėtinai neblogus darbus. Bet svarbiausia – originalias istorijas į kinus atnešantys kūrėjai. Tokių, beje, labai mažai. Ir į jų gretas bando prasibrauti debiutinį pilnametražį filmą „Gautas iškvietimas“ pristatantis režisierius ir scenaristas Tadas Vidmantas.

Turinys

Dėl mažinamo biudžeto vieno Vilniaus policijos komisariato darbuotojų gretos jau netrukus turi sumažėti. Tačiau šūkis „Ginti. Saugoti. Padėti“ galioja visuomet, tad penki pareigūnų ekipažai ir toliau reaguoja į gautus iškvietimus ir bando pagelbėti savižudžiams, spręsti buitinius ir įvairius ūkio konfliktus, prižiūrėti viešąją tvarką. Ypatingai daug rizikos turintis pavojingas darbas iš pareigūnų pareikalauja įvairiausių konfliktų sprendimo įgūdžių, o kartais – net specialios sprogmenų neutralizavimo įrangos.

Kas bent kartą yra apsilankęs internete ar, apskritai, negyveno po bliūdu, tikrai yra matęs bent vieną režisieriaus darbą. Daugiausiai su reklamomis dirbantis kūrėjas beveik prieš pusantrų metų buvo pristatęs ir savo trumpametražį filmą „Juniper Crescent“. Bet naujasis jo filmas yra iš visiškai kitokios operos ir, savaime suprantama, gerokai ilgesnis. T. Vidmanto pasirinkta tema yra ganėtinai dėkinga ir labai dėkinga ir tinkama juodojo humoro komedijos žanrui, mat ir originalieji „Farai“, rodantys sudėtingą policijos pareigūnų darbą, sukelia nemažai juoko. Gerai pakreipus dialogus ir istoriją buvo galima išgauti labai gerą komediją. Ir tai jam tikrai pavyko.

Filmo istorija tikrai nėra sudėtinga. Žiūrint bendrai, pareigūnų ekipažų darbo peripetijos yra lyg atskiri siužetiniai vingiai, kurie tik vėliau po truputį apsijungia į vieną bendrą vaizdą. O dalis jų – net neapsijungia. Kurioziškų situacijų čia tikrai netrūksta ir žiūrint labai norisi tikėti, kad niekada gyvenime nesutiksi tokio pareigūno. Nebent Bronsoną. Jis kietas. Ne kiekvienas gali nusipirkti padėvėtą EOD kostiumą.

Filmo dialogai tiesiog auksiniai. Tikrai ne dėl to, kad būtų kažkokie super ypatingi ar gilūs, bet dėl to, kad skamba taip natūraliai ir gyvai. Ne be reikalo filmas yra N-18. Viena iš priežasčių – gausybė keiksmažodžių. Tačiau Lietuvos kūrėjai tikrai jų nevengia savo filmuose. Kad ir kaip būtų keista, būtent „Gautas iškvietimas“ neabejotinai pirmą kartą Lietuvos kino istorijoje sugeba bet kokį keiksmažodį panaudoti taip, lyg jis ten ir turėtų būti. Veikėjai kalba, keikiasi ir reaguoja taip natūraliai, kad niekas nerėžia ausies. Kūrėjų komanda nepriekaištingai išvengia dirbtinumo ir nė vienas žodis nesijaučia forsuojamas žiūrovams. Jei grynai iš šios perspektyvos, filmo net neverta lyginti su anksčiau pasirodžiusiais budulynais „Zero“ filmuose. Na, o kalbant apie tam tikras filmo situacijas, turiu vieną klausimą pačiam režisieriui, kuris mane kamuoja nuo pat tam tikros su internetu ir filmais susijusios scenos parodymo.

Juostos veikėjai taip pat džiugina. Jų įdomumams vienareikšmiškai priklauso nuo to, kaip labai gilinamasi į jų santykius. Geriausiai išplėtojami buvo Kobra-11 ir, berods, Troškūnų ekipažai, savam stiliui ir nelabai laimingi kaimietiškais iškvietimais juoktis vertė ir Kizo su Sima ekipažas. Patys mieliausi, jei taip galima išsireikšti, buvo Bronsonas su Agne, tačiau jų buvo ne itin daug. Tiesa, pirmas filmo juokelis, tiesiog iškirtęs vietoje, atsirado būtent iš jų. Žiūrint bendrai, visi pagrindiniai filmo veikėjai buvo daugiau ar mažiau įdomūs ir smagūs, tuo tarpu iškvietimų „kaltininkai“, sugebėjo prajuokinti maždaug kas antrą reportažą.

Baigiant bendrinį apžvelgimą, reiktų pabrėžti, kad kūrybinė filmo komanda pasirodė tikrai ne iš kelmo spirti. Vienas jau tipiniu bjauriu aspektu Lietuvos kine tapęs dalykas buvo apeitas. Tai – „Product placement“, arba lietuviškai – prekės ženklo rodymas ekrane. Jei kituose filmuose jis buvo per prievatą kišamas į gerklę, tai čia ją pamačiau tik todėl, kad ieškojau. Daugumai kitų režisierių reiktų pasimokyti iš T. Vidmanto, kaip reikia atsiskaityti su filmo finansuotojais. Dar vienas puikus aspektas – kūrėjai nepasikuklino ir tikrai nenusipigino. Jei jau daužyt mašinas, tai Jaguarus. Ir puiku. Na, o jei kažkas šioje apžvalgoje ir nepaminėta, tai tik tam, kad netyčia nesumažėtų filmo įspūdis.

Techninė pusė

Ir nors visa kita yra tikrai aukštame lygyje, garso takelis buvo ganėtinai paprastas. Labai lengvas, neretai prapuolantis visame veiksme, o prie bendros nuotaikos prisidėjo tik filmo pabaigoje, kai vienas ekipažas kalbėjo tarpusavyje ir galiausiai buvo atidarytas langas (čia labai stengiamasi neišspoilinti filmo).

Iš kinematografinės pusės darbas tikrai ne Oskaro vertas, bet vertinant bendrai, gana gerai nufilmuotas filmas. Smagu žiūrėti, kaip esant bent kokiam didesniam veiksmui neperdėtai išnaudotas drebančios kameros efektas, o statiškumo buvo itin mažai. Viskas suderinta ir išlaikoma tobula pusiausvyra tarp statiškų kadrų ir natūralaus judesio.

Garso montažas filme labai geras, o vaizdo montažas šiek tiek kėlė klausimų. Suprantama, kad tai pseudo dokumentikai (kaip ir „Farai) priskiriamas darbas, kuriame operatoriai ir garsistai karts nuo karto netyčia pasirodo kadre. Tačiau filme kartais jautėsi lengvas neapsisprendimas – rodyti juos ar ne. Kad ir scena su sraigtasparniu, kai viename kadre filmavimo komanda yra, kitame – jau ne. Arba, ar turėjo atspindyje matytis GoPro ant EOD kostiumo, ar ne? Bet visa kita yra tikrai gerai.

Aktoriai

Pagaliau, tikrai pagaliau galima nuoširdžiai džiaugtis, kad teatrinė vaidyba beveik išgyvendinta iš kino. Kaip gerai pasirodžiusius galima įvardinti tikrai daug aktorių. Jų tarpe yra Timūras Augucevičius, Marius Repšys, Vaidotas Grincevičius ir Marius Čižauskas. Šie vyrai parodė tikrai gerus sugebėjimus įkūnyti savo personažus ir labai įtikinamai juos perteikti.

Yra priežastis, kodėl šįkart išskiriama Ineta Stasiulytė. Galima tikrai ją pagirti, nes ji nebepersistengia su vaidyba. Kitaip tariant – nepervaidina. Ir nors jos veikėja, vos ne tradiciškai, turėjo būti bjauri bambeklė (arba dar kai kas), tai net ir perteikdama tą ji sugebėjo išlaikyti labai malonų žavesį, atperkantį niurnėjimus. Jos kolegės moterys taip pat pasirodė gerai, tik nesukėlė tokio didelio efekto, kaip kiti komandos nariai. Ir vis tiek, nebloga vaidyba turi būti vertinama, tad galim padėkoti Gabrielei Malinauskaitei ir Giedrei Giedraitytei.

Taip pat smagūs, tik smarkiai į antrą planą nukišti buvo Ramūnas Cicėnas, Leonardas Pabedonoscevas, Donatas Ivanauskas ir Kristijonas Bartosevičius. Iš visų epizodinių vaidmenų daugiau nustebino ir labai smarkiai prajuokino Mantas Katleris. Jo ir Timūro pasikalbėjimai ant Tauro kalno tiesiog nužudė. Jei tiksliau, ne tiek pokalbis, bet tam tikri kvapai. Iš dar smulkesnių epizodinių pasirodymų smagiai atrodė ir įtikinamai savo darbą atliko Algis Ramanauskas, Algimantas Čekuolis (taip, net jis), Rafailas Karpis, Paulius Ambrazevičius ir Dominykas Klajumas.

Verdiktas

„Gautas iškvietimas“ suteikia vilties, kad originalaus turinio komedijos Lietuvoje dar nėra prarastas reikalas. Daug labai gerai apgalvotų juokelių, ironijos ir sarkazmo turintis filmas džiugina nuo pradžios iki pat pabaigos. Nors filme ir netrūksta keiksmų, jie panaudoti taip, lyg taip žmonės ir kalbėtų, tad jaučiamas natūralumas ir laisvumas tik pagerina peržiūros kokybe. Beveik visais aspektais kitus panašaus žanro filmus lenkiantis darbas yra nauja pradžia lietuviškos komedijos ir už tai reikia padėkoti filmo kūrėjui ir scenaristui. Tai kiekvienos minutės ir kiekvieno išleisto cento vertas darbas, po kurio ir toliau norėsis kvatotis prisimenant kurioziškas situacijas.