„Mėnulio kronikos“
Suomių bei vokiečių kino studijų bendromis pastangomis pristatoma juosta, į kurią galima žvelgti iš bet kokio kino kampo. Komedijos, fantastikos, trilerio, veiksmo, dramos žanrų mišinys apie mėnulyje gyvenančius nacius sukurtas suomių režisieriaus Timo Vuorensolos. Tai satyra atidžiau pažvelgti į stipriausios pasaulio valstybės supuvusį vidų.
Po negailestingo 1945 metų sąjungininkų Trečiojo Reicho sutriuškinimo likę gyvi naciai bailiai emigravo su visom savo pajėgom į mėnulį. Pasislėpę tamsiojoje menulio pusėje, Hitlerio pasekėjai sukūrė tikrą karinę bazę, kurioje metų metus kaupė jėgas naujam pasaulio užvaldymui. Amerikiečių prezidentės, siekiančios antros kadencijos, išsiųsta astronautų įgula ištirti menulį bei padaryti reklamą šalies lyderei aptinka neregėtą vaizdą – tūkstančius nacių, gyvenančių galingai atrodančioje tvirtovėje. Naujojo pasaulio gyventojų pasirodymas tapo pretekstu pradėti naują karą su visa žmonija. Kosminės eskadrilės, daug piktai nusiteikusių arijų bei planas užvaldyti pasaulį greitai išvys dienos šviesą planetoje, kurią visi vadina Žeme.
Reikia pripažinti, jog filmas visais galimais būdais sukurtas kaip „trash“ žanro atstovas, todėl rimtai žiūrėti į visą nonsensą, rodomą filmo eigos metu, nereikia. Pradžioje pati juostos idėja yra vos ne „Asylium“ studijos „šedevrų“ lygio, bet įsibėgėjus ekrane rodomam veiksmui pastebima taikli ironija amerikietiško bukumo stereotipui. Atidžiau pažvelgus į filmo struktūrą, galima jį irgi prilyginti prie tiesioginės satyros JAV piliečio mentalitetui. Pašaipa iš kino industrijos, o ypač pastebimos techninės filmo detalės. „Transformeriai“, „Žvaigždžių karai“, „Žvaigždžių kelias“ ir kitos populiarios tarp jaunimo franšizės, kurios pagal kūrėjus bukina šiuolaikinį jaunimą. Taipogi iškeliamas rasizmo bei tolerancijos klausimas, o dialogai šia tema išduoda tiesioginius visuomenėje priimtus stereotipus. Filmo humoras stilizuojamas kaip senose tokio žanro komedijose, ypač prisiminti galima Lieslio Nielseno „Aeroplaną“ bei „2001: Kosmoso kelionė“, kuriose yra pateiktas panašaus pobūdžio siužetas. Niūri visos juostos tamsiai pilka aplinka sukuria patrauklią atmosferą tokiam žanrui, o tai netgi suteikia savito žavesio filmui. Siužetinės linijos eiga – vienintelis šio šmaikštaus scenarijaus minusas, nes kai kuriose vietose veiksmas vyksta labai nuobodžiai, nesklandžiai, be jokios dinamikos. Apibendrinant, filmo pagrindinė idėja yra įgyvendinta pakankamai gerai, nes retai galima pamatyti europinio kino kūrėjų tokį atvirą pasišaipymą iš vienos galingiausių pasaulio tautų.
Fantastinio stiliaus komedijoje, kaip ir priklauso, nors minimaliai turi būti pateikta specialiųjų efektų, o čia jų yra į valias. Žinoma, prilygti tokio masto fantastikai kaip „Transformeriai 3“, iš kurių akivaizdžiai pasišaipoma, yra sunku, nes biudžetas neleidžia taip manevruoti, kaip tą įpratęs daryti Michaelas Bay‘us, bet atsižvelgus į kuklų juostos pinigų resursą, net labai kokybiškai atrodo kai kurios scenos, ypač mūšiai menulyje bei kosmoso platybėse. Prie bendro vaizdo nemažai prisidėjo aštrus garso takelis. Prie pilnos laimės dar jeigu prisidėtų Rammstein kompozicijos, sukuriančios tikrąją vokiečių agresorių atmosferą, būtu labai dinamiškai pateiktos veiksmo scenos.
Filmo aktorių kolektyve dominavo moterų ansamblis, nes tik jos ir sugebėjo labiausiai perteikti personažų ironišką paveikslą. Julia Dietze, įkūnijusi reicho mokslininkę Renatą Diechter, bei JAV prezidentės samdinę suvaidinusi Vivian Wagner puikiai parodo moterų skirtingus charakterio bruožus, idealistinio pasaulio bei chaoso siekiančių moteriškos lyties atstovių dvikovą. Vyriškame duete, susidedančiame iš pabalinto juodaodžio Džeimso Wašingtono, kurį suvaidino Christopheris Kirby‘is, bei Ketvirtojo Reicho naujai išrinkto fiurero Klauso Adlerio amplua pasirodančiam Gotzo Otto priekaištų irgi nėra, bet jų personažai pilkai atrodo, netikroviškai, neneša jokios gilesnės minties bei karikatūros. Visgi vaidybos planas buvo silpnokas, matosi netikroviškumas veiksmuose, emocijos, išlietos ekrane, atrodo lyg diletantų.
„Geležinis dangus“ – tai šmaikšti satyra, sukurta parodyti tikrąjį galingiausios tautos veidą, žmonių, gyvenančių ten, ribotą mentalitetą, stereotipus apie kitas šalis bei politinį požiūrį į JAV kaip agresorių šalį, kuriai nerūpi jokios kitos valstybės suverenitetas. Protinga parodija nors ir ne iki galo deramai įgyvendinta dėl kai kurių niuansų, tačiau žiūrovas galės įžvelgti visą farsą, skleidžiamą iš naujojo pasaulio galingiausiųjų pusės.
